„Ugdymo įstaigos vengia apie tai kalbėti. Vaiko lytinės tapatybės tema vis dar yra tabu. Mokytojai jos vengia, tėvai linkę neigti“, - sako Sonata Petraitienė.

Ji pastebi, kad vaikų požiūris į kitą lytinę tapatybę ir seksualinę orientaciją atrandančius bendraklasius dažnai yra neigiamas dėl iš anksto suformuoto požiūrio.

„Jei šeimoje atvirai niekinami kitos lyties, kitos seksualinės orientacijos žmonės, ir pas vaikus atsiranda tokių nuostatų, užgaulių žodžių kito atžvilgiu. Bet paprastai pokalbis iš širdies padeda viską išspręsti. Kartais užtenka tik pasikalbėti ir paaiškinti, kad kito žmogaus savęs paieškos neturi jokios įtakos kitų lyties tapatybei. Tai, kad kitas ieško savęs, niekaip nesikėsina į kito žmogaus vidų. Kitam žmogui nereikia keistis

Jei tu savo vyriškame kūne jautiesi berniuku, ar mergaitiškame – mergaite, to negali pakeisti faktas, kad kitas taip nesijaučia. Ir staiga visiems tampa aišku, kad iš tiesų kito žmogaus „aš“ vaizdas netrukdo ir nesikėsina į tavąjį „aš“, – pasakoja edukologė.

Anot Sonatos, padėtį Lietuvoje sunkina specialistų trūkumas, kurie turėtų save atrandančiam vaikui padėti šiame procese.

„Teko ieškoti specialistų, kurie turėtų kompetencijų būtent šitoje srityje, dirbant su paaugliais. Tokių praktiškai neradau. Taip, geras specialistas tikrai padės, bet tai turi būti empatiškas žmogus, kurio tikslas – padėti paaugliui žengti savęs pažinimo keliu. Nepiršti nuomonės, neišrašinėti receptų, o kantriai eiti su vaiku ieškant jo savasties.

Geras specialistas, gebantis užmegzti ryšį, tokioje situacijoje tikrai nepakenks. Reikėtų saugotis pseudospecialistų, kurie garsiai šūkauja, prisidengę tradicinių vertybių vėliava“, – pabrėžia edukologė.