Trumpa LGBT judėjimo istorija
Šiuo metu daugelyje civilizuotų šalių LGBTQ+ žmonės jau turi dalį įprastų žmogaus teisių. Visa tai pasiekta ilgu kovos už pripažinimą keliu. Kokia šios kovos istorija?
Senovės Egiptas
Senovės Egipto civilizacija – viena seniausių mums žinomų. Senovės Egipto senosios karalystės laikais ir gyveno seniausia istorikams žinoma homoseksualų pora – Chnumchotepas ir Nianhkchumas. 1963 metais egiptologas Ahmedas Moussa, tyrinėdamas karaliaus Uro piramidę, atrado po ja seną mastabą, daug senesnės dinastijos kapavietę, kur ir buvo palaidota ši porelė. Chnumchotepas ir Nianhkchumas buvo karališkieji tarnautojai, ir tai yra tam tikras įrodymas, jog Senojoje Karalystėje homoseksualai buvo toleruojami.
Senovės Graikija
Senovės Graikijoje homoseksualumas buvo visiškai įprastas ir toleruojamas reiškinys. Dažnai vienas iš homoseksualų buvo žymiai jaunesnis už kitą (tai buvo vadinama pederastija), kartu gyvenant vyresnis homoseksualas perduodavo savo žinias ir įgūdžius jaunesniam, mokė įvairių mokslų, filosofijos.
600-aisias metais prieš mūsų erą Sapfo Lesbietė (Sapfo iš Lesbo miesto), garsi graikų poetė ir miksolydinės dermės kūrėja, parašė eilėraščių rinkinį, skirtą mylimai moteriai. Terminas „lesbietė“ virsto bendriniu pavadinimu homoseksualioms moterims.
Nors ir graikai toleravo homoseksualumą, tačiau labai griežtai žiūrėjo į „moters“ vaidmenį atliekančius „pasyvius“ vyrus, netoleravo transvestitų. Taip pat nebuvo įmanoma susituokti su vyru, tačiau buvo įteisinta kitokio tipo partnerystė. Manoma, kad Aleksandaras Makedonietis greičiausiai buvo biseksualus.
Žymusis graikų filosofas Platonas paliko nemažai savo apmąstymų homoseksualumo tema. Darbe „Puota“, skirtame meilės tematikai, jis tikina, kad tikra meilė gali būti tik tarp vyrų, ir moterys skirtos tik giminės tęsimui. Visgi kituose darbuose jis taip pat rašo, jog grynasis homoseksualumas yra kenksmingas bendruomenėje, nes jei visiškai nesantykiaujama su priešinga lytimi, visuomenė ima nykti.
Senovės Roma
Senovės Roma – pirmoji mums žinoma valstybė, kurioje buvo įteisintos gėjų santuokos (maždaug nuo 27 m. pr. mūsų erą). Buvo imperatorių, viešai susituokusių su vyrais. Taip pat yra išlikę duomenų, kad Respublikos laikų diktatorius Cezaris turėjo homoseksualių romanų.
Visgi, kaip ir Senovės Graikijoje, nebuvo toleruojami „moteriški“ vyrai. Už „moterišką“ elgesį, oralinio ar analinio sekso teikimą kitam vyrui galėjai netekti Romos pilietybės. Egzistavo valstybės kontroliuojama homoseksuali prostitucija. Mene gėjų meilė, kaip ir meilė apskritai, buvo vaizduojama šviesiai ir gražiai. Išlikę daug to pavyzdžių. 249 mūsų eros metais imperatorius Filipas Arabas bandė uždrausti homoseksualią prostituciją, tačiau dėl didelio visuomenės pasipriešinimo tai jam nepavyko.
Viduramžiai ir krikščionybė
Visą viduramžių laikotarpį homoseksualai buvo žudomi ir netoleruojami. Nauja išplitusi religija – krikščionybė – pasižymėjo visiška netolerancija seksualinėms mažumoms (šiaip reikėtų priminti, jog pasižymėjo netolerancija mažumoms apskritai, taip pat ir, pavyzdžiui, žydams) ir jų nuodėmingumo demonizavimu. Dar Imperijos laikais, IV amžiuje, Bažnyčia uždraudė teikti Komuniją homoseksualams. 342 metais krikščionis imperatorius Konstantinas II pirmąsyk istorijoje išleido įstatymą, nukreiptą prieš homoseksualus – apribojamos gėjų santuokos ir teisės. Po penkiasdešimties metų kitas krikščionis imperatorius, Valentinas II, įvedė mirties bausmę už homoseksualius santykius – viešą sudeginimą. Tais metais buvo išleistas paskutinis darbas, teigiamai kalbantis apie homoseksualius santykius – Nono poema „Dionisiaka“. Kitas tokio tipo darbas bus išleistas tik po daugiau nei 1000 metų.
Rytų Romos imperijos imperatorius Justinianas I kaltino homoseksualus dėl tokių bėdų kaip žemės drebėjimas, sausra, badas ar potvynis. Kaskart įvykus stichinei nelaimei buvo deginami tikri ir menami homoseksualai. Vakaruose atsiranda alternatyvios deginimui bausmės – homoseksualų kastracija, tremtis, kankinimai.
IX amžiuje, per Karolingų renesansą, nepaisant Bažnyčios draudimų, homoseksualumą atsargiai ir, aišku, ne viešai ėmė reikšti kai kurie šviesuoliai. Rasti vienuolių laiškai, kuriuose jie vienas kitam rašė meilės eilėraščius.
1232 metais popiežius Grigalius IX įveda inkvizicijos taisykles homoseksualams. Du sugautieji kastruojami, kas trečias – deginamas. 1265 metais Šventasis Tomas Akvinietis paskelbė, jog homoseksualumas yra pati baisiausia nuodėmė po žmogžudystės.
1476 metais Leonardas Da Vinčis buvo apkaltintas iškrypimu (homoseksualumu), tačiau jo kaltė buvo neįrodyta ir jis išvengė bausmės. Praėjus dešimtmečiui, prasidėjo Ispanijos Inkvizicija, kuri homoseksualus kankino, kastruodavo, o tada degindavo. Šitokiu būdu nužudyta apie 1600 homoseksualų.
1642 metais homoseksualai mirtimi pirmą kartą nubaudžiami „Naujajame Pasaulyje“ – Amerikoje. Netrukus kolonijos pradeda leisti įstatymus, nukreiptus prieš homoseksualus.
LGBT švietimo epochos laikais ir XIX amžiuje
Švietimo epochoje prasidėjo LGBT pakilimas. 1785 metais britų filosofas Jeremy Benthamas pirmąsyk po kone tūkstantmečio pradėjo viešai siūlyti dekriminalizuoti homoseksualius santykius, tačiau nesėkmingai.
1791 metais revoliucinė jakobinų valdžia Prancūzijoje pirmoji po viduramžių dekriminalizuoja homoseksualius santykius. Po to prasidėjo tam tikra homoseksualių santykių dekriminalizacijos banga: XIX amžiuje homoseksualius santykius dekriminalizavo Brazilija, Portugalija, Osmanų imperija, San Marinas, Japonija, Italija, Britų imperijoje mirties bausmė už homoseksualumą pakeičiama į laisvės atėmimo. 1867 metais Karlas Heinrichas Urlichas tampa pirmuoju asmeniu nuo Antikos laikų, viešai prisipažinusių, kad yra gėjus. Miunchene jis prašo panaikinti Vokietijoje diskriminacinius įstatymus, tačiau nesėkmingai. Po dviejų metų atsiranda šiuolaikinis terminas „homoseksualas“.
XIX a. pab. Kraftas Ebingas išleidžia mokslinį darbą „Psychopathia Sexualis“, kuriame įveda sąvokas „heteroseksualas“, „biseksualas“. Iškeliama hipotezė, kad homoseksualumas – psichinis sutrikimas.
- Prisijunkite arba užsiregistruokite jei norite komentuoti