Kada supratai, kad priklausai LGBTQ+ bendruomenei? Kokia buvo tavo vaikystė?

Užaugau Marijampolėje, mokiausi katalikiškoje gimnazijoje. Savo seksualinę orientaciją žinojau jau būdamas 14 metų, tačiau mokykloje nuolat sklindantis požiūris, jog „gėjai degs pragare“, kandūs mokytojų pasisakymai, bendraklasių neapykanta LGBTQ+ žmonių atžvilgiu, perduota iš tėvų arba įbrukta supuvusios visuomenės, privertė mane savęs nekęsti.

Ta neapykanta truko labai ilgai, net iki 21-erių metų ir įsismarkavo iki tokio lygio, jog pats buvau patapęs homofobu ir prisidėdavau prie tų bendraklasių, kurie nuolat įžeidinėdavo LGBTQ+ žmones. Gyvenau dvigubą gyvenimą: mokykloje vaidinau „mačo“, jog niekas neįtartų, kad priklausau LGBTQ+ bendruomenei, o grįžus po mokyklos – jautrus vaikėzas, kuriam norėjosi paramos ir šilumos, tačiau niekur jos negavau.

Tuo pačiu augo ir mano pyktis bei maištas prieš bažnyčios skleidžiamą neapykantą LGBTQ+ asmenų atžvilgiu. Buvo ne koks jausmas sėdėti suole ir klausytis netiesos apie bendruomenę, kuriai priklausau, o drąsos paneigti mitus tuo metu dar stigo.

Ar visi mokyklos metai ir buvo tokie?

Ne visai. Vieną dieną benaršydamas internete atradau grupę ,,Black Sabbath“ ir nuo tos akimirkos mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Man buvo šokas, jog egzistuoja tokia šventvagiška muzika. Iki tol aš nieko nebuvau girdėjęs apie subkultūras ir visai kitokį pasaulį, kadangi augau jau ramiais laikais, kai per savo gyvenimą Marijampolėje neteko matyti nei vieno panko ar metalisto, nevyko jokie tokio tipo koncertai ar šiaip jaunimo renginiai.

Žinoma, mano pasaulėžiūra nepasikeitė per vieną dieną (vis dar pamenu, kaip perklausęs Black Sabbath diskografijos sukalbėjau rožančių), bet smalsumas nugalėjo ir pamažu pradėjau klausytis labai daug metalo muzikos, domėtis metalo istorija ir pačia subkultūra. Mane sužavėjo visa šios muzikos laisvės idėja ir jos skleidžiamas išsivadavimas iš socialinių normų: koncertų įrašuose jauna ir vieninga publika be jokių taisyklių tiesiog džiaugiasi kiekviena gyvenimo akimirka. Mano užuovėja buvo rasta.

Tikėjausi, jog, pabaigus mokyklą, mano gyvenimas pagerės, tačiau, atsikraustęs studijuoti į Vilnių ir pradėjęs vaikščioti į metalo koncertus, pamačiau visai kitokią realybę nei mačiau vaizdo įrašuose: niurzgančių penkiasdešimtmečių publika, kurioje apstu nerašytų taisyklių. Nemaža dalis šios publikos buvo neonaciai, svaidantys rasistiškas, homofobiškas ir misoginistiškas replikas. Mano „mačo“ priedanga vėl įsijungė.

Kaip manai, kodėl tarp metalo gerbėjų vyravo toks požiūris?

Kadangi metalo muzika Sovietų Sąjungoje buvo draudžiama, metalo subkultūra Lietuvoje įsismarkavo tik po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. 90-aisiais vakaruose „ant bangos“ jau buvo naujos, ekstremalesnės metalo srovės: ,,Death“ („mirties“) ir ,,Black“ („juodasis“) metalas, kurio ir gaudavo tuometiniai Lietuvos metalistai, galėjo jo išvysti/išgirsti ir per MTV.

Šiandien, apklausus bet kurį gatvės praeivį, metalas asocijuojasi būtent su šiais subžanrais. Retam praeiviui šis muzikos žanras asocijuojasi su tradiciniu metalu, klestėjusiu 1970-1990 metais, kuris savo skambesiu buvo artimas rokui ir rock‘n‘rollui, turėjo daugiau melodijos, daugiau jausmingumo, daugiau teatrališkumo, mažiau agresijos, buvo labiau dainuojamas, nei rėkiamas.

Metalistų įvaizdis - odinės striukės ir grandinės - buvo išpopuliarintos 80-ųjų metų pradžioje (ilgi plaukai atėjo iš dar seniau, roko laikų, 60-ųjų). Tai padarė sunkiojo metalo grupės Judas Priest vokalistas Rob Halford (ši grupė, susikūrusi 1969 metais, koncertuoja iki šiol. Lietuvoje ji koncertavo 2015 metais), kuris, būdamas homoseksualus, sceninio įvaizdžio sėmėsi iš 70-ųjų Didžiosios Britanijos gėjų.

Laukiniais 90-aisiais Lietuvoje kitaip atrodančių, mąstančių ir apskritai laisvesnių žmonių (o tame tarpe ir metalistų) gyvenimas buvo sunkus - gatvėje prie jų būdavo kabinėjamasi. Marozai metalistus vadindavo ,,pyde***s“. Reikėjo užsiauginti skūrą, jog išgyventum. Iš to ir įsijungė analogiškas manajam ,,mačo“ įvaizdis.

Jauni žmonės šios bendruomenės vengia, mieliau renkasi kitą subkultūrą, dėl šių nesavanoriškai išugdytų „paniatkių“. Kadangi metalistų subkultūra visą laiką buvo labai uždara, net ir atėjus geresniems laikams jie tiesiog neturėjo galimybės praplėsti savo akiračio. Jau ne kartą man teko išspausti šypseną, kai metalistas, vilkintis Judas Priest marškinėlius, šneka homofobiškai, tačiau, paklausus jo ,,o tai kaip Rob Halfordas?“, išgirstamas tas pats atsakymas – jis buvo ,,normalus“. Taigi čia pasimato tas lojalumas ,,saviems“ žmonėms ir ateinanti neapykanta, kylanti iš nežinojimo ar tam tikru laikotarpiu dominavusio suvokimo.

Bet ar galima taip apibendrinti? veikiausiai yra ir kita pusė?

Tikrai ne visi metalistai tokie - radikalumas dažniausiai pasiskirstęs pagal metalo subžanrus – didžiausias procentas kraštutinių dešiniųjų yra kilę būtent iš 90-ųjų ekstremalaus metalo scenos. Liberalesni metalistai dažniausiai klausosi thrash metal ir speed metalo, kadangi juose yra nemažai pankroko įtakos (o pas pankus LGBTQ+ situacija visais laikais buvo žymiai paprastesnė nei pas metalistus). Tačiau tai nėra kaip taisyklė, tik tendencija - esu sutikęs labai fainų žmonių tiek death metal scenoje, tiek black metal scenoje, kurie yra palaikantys LGBTQ+. Vieni iš tokių yra ir grupė ,,Frightful“ iš Gdansko, kurie gros mano organizuojamam koncerte.

Amžiaus faktorius neabejotinai svarbus, nes jauni metalistai, nepriklausomai nuo grojamo metalo subžanro, turi daug palankesnę nuomonę šiuo klausimu (senimo tarpe taip pat yra palaikančiųjų, nors tokia dalis ir yra labai nedidelė). Taigi, metalistai dažniausiai yra išsisluoksniavę pagal subžanrus, pagal juos jie renkasi į kokius koncertus eiti, kokias grupes klausyti ir atvirkščiai, grupės groja tam tikrai auditorijai, su kuria patys yra susiję idėjiškai. Vienų subžanrų/grupių koncertuose galite praleisti geriausią naktį savo gyvenime, o kitų – pačią blogiausią.

Pastaraisiais metais Lietuvoje (o vakarų pasaulyje kažkur nuo 2010 metų) subruzdėjo metalo atgimimas – pradėjo kurtis naujos, jaunos grupės, kurių įkvėpimas yra tradicinis metalas iš 1970-1987-ųjų metų. Jauni žmonės, atradę metalą vėl iš naujo, turėdami mažai ką bendro su dabartine ekstremaliojo metalo subkultūra, kuria muziką, artimą pradinei jos idėjai. Ši banga yra labai panaši į Didžiosios Britanijos ,,New Wave of British Heavy Metal“ muzikinį judėjimą (jam priklausė tokios grupės kaip Iron Maiden, Venom, Saxon ir t.t.), kuris prasidėjo 70-ųjų antroje pusėje, kai Didžiojoje Britanijoje buvo ekonominė depresija ir didelis skurdas.

Šiuo metu gyvename neramiais laikais, kai vyksta karas, pandemija, infliacija, bet tuo pačiu žmonės siekia laisvės ir geresnio gyvenimo, įsibėgėja gay liberation movement. Žmonės nepasiduoda gyvenimo negandoms, toliau kovoja už tai, kas teisinga, o muzika - vienas iš tos kovos būdų. Nors ir 50 metų pavėluotai, pagaliau Lietuva gali turėti savo 70-uosius, seniai praėjusius vakaruose. Formuojasi naujos kartos - New Wave of Lithuanian Heavy Metal bendruomenė. Neabejotinai norint pokyčių - už juos reikia kovoti. Būtent tai darau su savo grupe.

Apsilankyti Mato rengiamuose koncertuose galite:

• Gegužės 6 d. (penktadienį) Kaune, klube ,,Lemmy“: Unholy Inquisition | Kaunas
• Gegužės 7 d. (šeštadienį) Vilniuje, bare-klube ,,nArauti“: Unholy Inquisition | Vilnius