Psichologai tokį elgesį aiškina ne viena priežastimi. Tam įtakos gali turėti ankstesnė santykių patirtis, savivertė, baimė būti atstumtam ir net pats neapibrėžtumas. Tyrimai rodo, kad nesaugus prisirišimas – tiek nerimastingumas, tiek vengimas – yra susijęs su įvairiais santykių ir psichologinės savijautos sunkumais.

Tačiau svarbu nepamiršti: ne kiekvienas emociškai uždaras žmogus turi „vengiantį prisirišimo stilių“, o prisirišimo teorija nėra diagnozė. Tai vienas iš būdų suprasti santykių elgesį.

Kartais mus traukia ne žmogus, o iššūkis

Viena iš priežasčių gali būti labai paprasta: nepasiekiamumas sukuria neapibrėžtumą. Jeigu žmogus vieną dieną rodo didžiulį dėmesį, o kitą – atsitraukia, lieka klausimas: „Tai ką jis iš tikrųjų jaučia?“ Ir būtent šis klausimas gali užimti labai daug vietos galvoje.

Įdomu tai, kad eksperimentinis tyrimas parodė: romantinis neapibrėžtumas tam tikromis sąlygomis gali net padidinti patrauklumą. Tyrimo dalyvės labiausiai domėjosi vyrais, apie kurių susidomėjimą nebuvo tikros, ir būtent neapibrėžtumas skatino daugiau apie juos galvoti.

Tai nereiškia, kad „žaidimai“ yra geras būdas kurti santykius. Priešingai – tai gali paaiškinti, kodėl žmogus, kuris duoda mažiau, kartais yra būtent tas, apie kurį galvojame daugiausiai.

Kai norime įrodyti, kad esame verti meilės

Kita situacija – kai santykiuose nesąmoningai pradedame siekti ne artumo, o patvirtinimo. Emociškai prieinamas vyras gali sakyti: „Tu man patinki. Noriu būti su tavimi.“ Emociškai nepasiekiamas žmogus palieka klausimą. Tuomet atsiranda noras įrodyti: jeigu jis pasirinks mane, vadinasi, esu pakankamai geras/a.

Tai gali būti ypač skausminga, nes santykiai tampa savivertės matavimo priemone. Žmogus nebesvarsto vien „ar man su juo gera?“, bet pradeda klausti „ką turiu padaryti, kad jis mane pasirinktų?“.

Prisirišimo stilius - kas tai?

Prisirišimo teorijoje išskiriami skirtingi būdai, kaip žmonės kuria artimus santykius. Vienas iš jų – vengiantis prisirišimas. Žmonės, kuriems būdingas didesnis prisirišimo vengimas, gali būti labiau linkę atsiriboti nuo emocinio artumo, sunkiau pasitikėti kitu žmogumi ar jaustis nepatogiai dėl didesnės priklausomybės nuo partnerio. Amerikos psichologų asociacijos apibrėžime intymumo vengimas apibūdinamas kaip polinkis vengti emocinio ar fizinio artumo.

Tačiau santykiuose gali susidurti du skirtingi poreikiai. Vienas žmogus nori daugiau artumo, o kitas – daugiau erdvės. Kuo pirmasis artėja, tuo antrasis traukiasi. Kuo antrasis traukiasi, tuo pirmasis labiau stengiasi jį susigrąžinti. Taip gali susiformuoti savotiškas „priartėk – atsitrauk“ ciklas.

Mokslinėje literatūroje prisirišimo nerimastingumas siejamas su stipriu noru būti artimam kartu su atstūmimo baime ir vidiniu svyravimu tarp artumo bei atstumo.

Kodėl stabilus vyras kartais atrodo „per daug nuobodus“?

Tai klausimas, kurį sau užduoda nemažai žmonių. Jeigu žmogus įpratęs prie santykių, kuriuose daug neaiškumo, drama gali būti supainiota su aistra. Žinutė ryte, dingimas vakare, netikėtas susitikimas, vėl tyla, tada meilės prisipažinimas – tokie santykiai sukelia stiprių emocijų.

Tuo metu žmogus, kuris tiesiog nuosekliai rašo, domisi, planuoja pasimatymus ir aiškiai pasako, ko nori, gali atrodyti mažiau jaudinantis. Tačiau ramybė nėra jausmų nebuvimas. Kartais tai tiesiog reiškia, kad santykiuose nereikia nuolat spėlioti, kas vyksta.

Mūsų santykių elgesiui įtakos gali turėti ankstesnės patirtys. Tai nebūtinai reiškia vaikystės traumą ar kokį nors vieną konkretų įvykį. Žmogus gali būti išmokęs, kad meilę reikia užsitarnauti. Kitas gali būti įpratęs prie emocinio atstumo šeimoje. Dar kitas galbūt ilgą laiką patyrė santykius, kuriuose buvo daug atstūmimo.

Kai susižavime emociškai nepasiekiamu žmogumi, labai lengva visą dėmesį nukreipti į jį. Kodėl jis neatrašo? Kodėl atsitraukė? Kodėl vakar norėjo susitikti, o šiandien tyli? Gal jam reikia daugiau laiko? Gal jis bijo jausmų? Gal reikia būti kantresniam?

Tačiau psichologiškai naudingesnis klausimas gali būti visiškai kitoks: „Ar šis žmogus apskritai gali pasiūlyti tokius santykius, kokių aš noriu?“. Tai esminis skirtumas.

Galima labai stipriai įsimylėti žmogų, kuris nėra pasiruošęs santykiams. Galima jį suprasti, pateisinti jo baimes ir laukti. Tačiau suprasti kitą žmogų nereiškia privalėti priimti santykius, kuriuose pačiam nuolat skauda.

Meilė neturėtų būti nuolatinis laukimas

Naujesni tyrimai taip pat rodo, kad partnerio suvokiamas prisirišimo vengimas yra susijęs su mažesniu intymumu ir aistra. Todėl problema nėra ta, kad emociškai nepasiekiamas vyras būtinai yra blogas žmogus. Jis gali būti puikus žmogus. Jis gali turėti savų baimių, patirčių ir priežasčių, dėl kurių sunku prisileisti kitą.

Tačiau geras žmogus nebūtinai yra geras partneris konkrečiam žmogui konkrečiu gyvenimo momentu. Ir galbūt būtent tai yra svarbiausia suprasti. Kartais mes metų metus bandome atrakinti širdį žmogaus, kuris niekada nežadėjo atidaryti durų. Bandome būti gražesni, įdomesni, seksualesni, supratingesni, kantresni.

O santykiai neturėtų būti konkursas, kuriame prizas – kito žmogaus meilė. Meilė gali būti sudėtinga. Trauka gali būti nepaaiškinama. Tačiau sveikuose santykiuose nereikėtų nuolat spėlioti, ar esi geidžiamas/a. Kartais tinkamas žmogus yra tas, šalia kurio pagaliau nereikia kovoti dėl teisės būti kartu.