Tomas Daugirdas. Apie lyčiai jautrios kalbos gaires
"Reakcija į „Lyčiai jautrios kalbos gaires“ atskleidžia, kad lietuvių kalba yra dar tvirčiau ginama norma nei tradicinė šeima", - sako Tomas Daugirdas, LRT paskelbtoje nuomonėje. Autorius pastebi, kad tokio pykčio ir kritikos proveržio matyt nesitikėjo niekas. O juk gairės nėra privalomas ar patvirtintas dokumentas, kuriuo turi vadovautis Vilniaus Universiteto bendruomenė. Kodėl šios gairės yra reikalingos, kuo jos naudingos?
Gairės siūlo, kad į tai, kas laikoma lietuvių kalbos norma, galėtų būti įtraukti nauji dalykai, galintys atsirasti iš visuomenės pokyčio. Jos liečia ne visą kalbą, o kreipinius ir žmonių įvardijimus darbinėje viešoje aplinkoje. Pavyzdžiui, galima kreiptis „mielos studentės, mieli studentai“. Tokia kalba „veikia kalbinio elgesio ir etiketo srityje, kuri nuolat kinta drauge su visuomene ir turi daug variantų“. Gairės pabrėžia, kad taip nesikėsinama į kalbos gramatiką.
Gairių rengėjai universiteto bendruomenę skatina ir individualiai eksperimentuoti, imtis kalbos atžvilgiu „kalbinės kūrybos ir elgesio laisvės“, nesitikint, kad visos naujos formos prigis. Pabrėžiama, kad Gairės liečia ne privalėjimo sritį, o kūrybos, kurios metu galima atrasti įvairiausių kreipimosi ar įvardijimo variantų.
Juk galėtume įsivaizduoti, kad mišrioje, iš vyrų ir moterų sudarytoje auditorijoje, moterys, išgirdusios kreipinį „gerbiami darbuotojai“, gali pasijusti ignoruojamos? Gairės iš tiesų tėra mėginimas nutiesti bent kokį tiltą tarp tam tikros besiformuojančios patirties ir normatyvumo, tarp tikrovės ir įstatymo. Gairėse net užuominų nesama, kad jos siūlytų perkonstruoti visą kalbą. Tad ko tokio esama Gairių projekte, kas sukėlė tokias intuityviai neigiamas reakcijas?
Gairės yra didelis iššūkis nemažai daliai visuomenės veikiausiai todėl, kad jose kalbama apie du su neišvengiamais tikrovės pokyčiais susijusius dalykus, kuriuos anksčiau ar vėliau reikės priimti ir su jais susitaikyti. Pirma, Gairėse sakoma, kad visuomenės kultūra, įpročiai ir normos kinta, ir kad tai neišvengiamai veikia ir turi veikti tautos savivoką ir kalbą. Nuolat kintančiame ir gana nesaugiu atrodančiame pasaulyje noras įsitverti ir saugoti nuo pokyčio ką nors regimai ar simboliškai pastovaus ir nekintamo nėra nesuprantamas. Tai gali būti dainų šventės, šimtametis ąžuolas, nekintamos kalbos normos ir panašūs dalykai. Tokių atramų įsitvėrimui žmonės neturi daug, ir čia Gairių rengėjai regimai kėsinasi į vieną svarbiausių.
Antra, gairės byloja, kad mūsų nuostatos ir įsitikinimai (kitos lyties, bet ir tautinės, socialinės ar kurios nors kitos mažumos atžvilgiu) ar net vertybės turi keistis paprasčiausiai dėl to, kad to reikalauja „etiketas, mandagumas“, kurio privalu laikytis bendraujant darbinėje ir akademinėje aplinkoje. Ar apskritai viešumoje. Mandagumas, geranoriškumas, pastangos įsiklausyti į tai, ką sako kitas ir noras kurti aplinką (bent darbinę), kurioje kiekvienas gerai jaustųsi, yra pamoka, kurios per nepriklausomybės laikotarpį neišmoko ne vien paskiros visuomenės grupės, bet ir bendrai Lietuvos demokratija.
Gairės jau atliko savo darbą. Bent tie/tos, kurie/kurios jas skaitė ir perskaitė šį rašinį, išgirdę/išgirdusios valstybės Prezidentą metinėje ar net ir naujametinėje kalboje kreipiantis „mieli Lietuvos žmonės“, „gerbiami bendrapiliečiai“, „gerbiamieji“, tikrai suklus. Ar iš tiesų taip Prezidentas kreipiasi į mus visas? Džinas/-ė iš butelio išleistas/-a. Piktomis reakcijomis nelabai pavyks jį/ją atgal sugrūsti. Nebent mandagiais ir jam/jai priimtinais kreipiniais.
Visas tekstas publikuotas „Naujojo Židinio-Aidų“ nr. 8.
Daugiau LRT.
- Prisijunkite arba užsiregistruokite jei norite komentuoti