Ilgus metus daugelis suaugusiųjų buvo priversti slapstytis. Atstūmimo baimė, grėsmė dėl susidorojimo ar priverstinio gydymo, didelė tikimybė susidurti su stigmatizacija, diskriminacija ir kitos priežastys kėlė baimę. Dar daugiau, LGBTQ+ žmonės dėjo pastangas atitikti galiojančias normas, todėl kūrė šeimas, susilaukdavo vaikų. Kartais jie taip pasinerdavo į vaidmenį, kad imdavo tikėti, jog buvimas kažkuo kitu gali padaryti juos laimingais.

Deja, visa tai turi kainą. Nuolatinis vienišumo jausmas, net būnant tarp artimųjų, depresija, net veikimas prieš save, žalojant sveikatą - tai tik kelios pasekmės, su kuriomis susidūrė LGBTQ+.

Vaikai nuo mažų dienų tyrinėja pasaulį – savo ir kitų seksualumą, tapatybę, skirtumus. Atvirumas šeimoje kuria naują sampratą apie lygybę ir empatiją. Kai vaikai mato tėvus, kurie nebijo būti savimi, jie patys ima vertinti atvirumą.

Vaikai savo natūralumu, smalsumu ir meile gali tapti paskatinti atidžiau pažiūrėti į save ir pastūmėti tėvus, kurie ilgą laiką gyveno slapstydamiesi, ryžtis kardinaliems pokyčiams.

Viešai skelbiami liudijimai rodo, kad vaikų atvirumas gali tapti lemtingu postūmiu tėvams. Viename „The Atlantic“ publikuotame straipsnyje buvo aprašyta 52 metų motinos iš Teksaso istorija. Po dukros atsiskleidimo ir prisipažinimo esant lesbiete, ji pati leido sau nebeslopinti potraukio moterims. „Kai mano dukra pasakė, jog ji įsimylėjusi merginą, aš tarsi atsibudau. Jos drąsa leido man pamatyti save tokią, kokia esu iš tikrųjų. Ašaros buvo ne iš gėdos, o palengvėjimo“, – dalinosi ji.

Dar vienas pavyzdys pateikiamas „HuffPost“. 60 metų vyras, du kartus vedęs, atskleidė savo homoseksualumą po to, kai jo sūnus, būdamas 20-ies, pasakė esąs gėjus. „Mano sūnus mane apkabino ir pasakė: "Tėti, aš noriu, kad ir tu galėtum būti laimingas". Aš sėdėjau tyloje ilgą laiką, o tada supratau, kad jei jis gali gyventi savo tikrą gyvenimą, tai galiu ir aš".

Panaši istorija paskelbta ir LGBTQ+ portale „PinkNews“, kurioje motina, auginusi tris vaikus, po jauniausios dukros atsiskleidimo priklausant trans bendruomenei, pati pradėjo tyrinėti savo lytinę tapatybę. Po metų ji pripažino esanti nedvinarės tapatybės. Ji rašė: „Mano dukros drąsa buvo lyg kompasas, rodantis kryptį iš vidinės sumaišties“.

Šie atvejai rodo, kad vaikai gali tapti ne tik drąsos šaltiniu, bet ir veidrodžiu, kuriame tėvai pagaliau išdrįsta pažvelgti į save. Tai procesas, kuris dažnai užtrunka dešimtmečius. Dauguma tėvų, užaugusių griežtose, heteronormatyvumu paremtose bendruomenėse, išgyvena ilgą vidinę kovą, kol pripažįsta, kas jie yra. Tačiau vaikų atvirumas – tai parodytas kelias, kad niekada nevėlu gyventi tikrą gyvenimą.

Istorijos rodo, kad tiek vaikams, tiek jų tėvams būtina žinoti, kad jie nėra vieni, ir kad meilė – dažnai išreikšta per paprastą, bet drąsų žodį – gali tapti išsilaisvinimo šaltiniu.