Ilgame interviu, kuris paskelbtas grokiskis.lt, Marius teigia su homofobija susidūręs jau mokykloje. Šiuo metu jis mato dvi grupes, kurios aršiai kovoja prieš LGBTQ+ bendruomene.

„Didžiausi homoseksualų priešininkai yra religinė bendruomenė ir Šeimų maršo judėjimo dalyviai, kurių didžiausia koncentracija yra kaimai ir maži miesteliai. Nors esu homoseksualus, suprantu jų pyktį, nes pats esu kilęs iš provincijos ir buvau krikščionių bendruomenės narys. Šeimos gynėjų nepasitenkinimas valdžia ir ekonomine situacija yra pagrįstas, bet nukreiptas neteisinga linkme, kaltinant ne tuos asmenis, kurie nėra už tai atsakingi“, - sako M. Samavičius. - „Jau yra tapę klasika, kad didelė visuomenės dalis, bijodami valdžios, naudoja silpnesnę visuomenės dalį kaip ginklą pasiekti savo tikslams. Taip pat tai yra išsilavinimo spragų pasekmė, kaltinant gėjus už visas pasaulio problemas, kai tuo tarpu verslininkai ir valdžios elitas ploja rankomis, nes šūkaliojimai apie gėjus užgožia pagrindinę problemą, kad gyvenimas sostinėje ir mažame mieste skiriasi kaip diena ir naktis“.

Pasak jo, nėra teisinga, kad stipresnė visuomenės dalis nukreipia pyktį į silpnesnę, nes iš esmės bijo pasipriešinti valdžiai.

„Taip pat tai yra išsilavinimo spragų pasekmė, kaltinant gėjus už visas pasaulio problemas, kai tuo tarpu verslininkai ir valdžios elitas ploja rankomis, nes šūkaliojimai apie gėjus užgožia pagrindinę problemą, kad gyvenimas sostinėje ir mažame mieste skiriasi kaip diena ir naktis“, - interviu Grokiskis.lt žurnalistei Ritai Grigalienei teigia jis.

Marius pasakoja, kad jam gėda dėl Lietuvos, kurios visuomenė nesugeba laisvai gyventi visiems šalies piliečiams.

„Man asmeniškai yra gėda dėl mano šalies, švenčiančios Nepriklausomybę ir laisvę jau daugiau nei 30 metų, bet neleidžiančios visiems piliečiams būti laisviems. Dėl to tie, kuriems nepavyko užgniaužti savo seksualumo, išvyko svetur, kur nors šiek tiek galima jaustis laisviau“, - interviu metu grokiskis.lt pasakoja vaikinas.

Jis atkreipia dėmesį, kad Lietuva jau pasirinko būti laisva, bet savo mąstymu vis dar yra panašesnė į Rusijos.

„Sovietmečiu būti homoseksualiu buvo nusikaltimas. Dabartinėje Rusijoje tokie įstatymai vis dar galioja. Norime būti išsivysčiusia Vakarų pasaulio dalimi, bet nenorime atsikratyti sovietinio palikimo ir užtikrinti žmogaus teisių visiems piliečiams. Sovietinė ideologija  mus išmokė, kad esame nieko verti ir neturime tikėtis pozityvių pokyčių. Mūsų bendruomenė išmoko nesiskųsti ir kentėti, todėl, kai pamato kitą žmogų, kuris kovoja – supyksta“, - samprotavo Marius.

Vyras taip pat atkreipia dėmesį, kad norit tikrų pokyčių, reikia esminės struktūrinės pertvarkos.

„Gal ir sunkiai įgyvendinama, bet jeigu norime išties rimtų pokyčių, turėtume apskritai panaikinti kapitalizmo sistemą, kuri yra pastatyta ant gamtos naikinimo, seksizmo, homofobijos ir klasių nelygybės pamato. Lietuvos žiniasklaidoje vis dažniau pasigirsta aukštesniosios klasės, sostinėje gyvenančių, atvirų homoseksualų raginimai imtis pokyčių. Deja, retai tokie pokyčių siūlymai atspindi visų LGBT bendruomenės narių interesus. Dažnai neatsižvelgiama į mažesnių miestų LGBT gyventojų patirtis ir ekonominę padėtį. Galbūt Lietuvoje pasiturintis homoseksualus vyras gyvena gan gerai, bet mes vis dar mažai kalbame apie lesbietes, moters teises ar translyčius asmenis“, - teigia Marius.