Jie teigė, kad pradžioje nerimavo, jog renginio metu vyraus tyla, žmonės tiesiog ateis pastovėti, uždegti žvakutes už nužudytus, mirusius trans atstovus. Vis dėlto, Ajaus baimės neišsipildė.

„Kalbos, istorijos, viltys riedėjo viena po kitos, buvo taip šilta širdžiai (nors ir šalta pirštams). Tikra, jauku ir gera. Tiek jaunų, mielų, viltingų balsų ir veidų. Tiek momentų, kai norėjosi verkti. Vilties. Skausmo. Istorijos apie mirusią trans draugę. Apie priėmimą. Neviltį ir tikėjimą. Apie Palestiną ir solidarumą. Palinkėjimas susitikti ten pat, kai būsim aštuoniasdešimtmečiai, ir pasijuokti iš tų, kurie mūsų nekenčia“, - rašo Ajus.

Anot jo, ši akcija buvo kupina bendruomeniškumo ir noro palaikyti vienas kitą. Tai buvo bendrystės vieta, kurioje visi tapo vienos šeimos nariais.

„Laikome vieni kitų skaudančius, kraujuojančius, sužeistus, gedinčius, pykstančius kūnus. Atrodė, lyg iš mūsų žaizdų kalbant dygtų gėlės, nauji daigai. Ateities viltys, kurias reiks saugoti nuo aršių pavojų ir neapykantos.

Bet kol esame čia, kol vienas kitam perduodame šnypščiantį megafoną, kad geriau girdėtume vieni kitų balsus, kol savo kūnais saugome vieni kitų istorijas, kol atvirom širdim klausome ir girdime vieni kitų skausmus, viltis ir tikėjimą – tikiu, kad vilties yra. Jūs, mes – mano, mūsų viltis, mūsų žmogiškumas“, - dalijasi jie.

Ajus dėkojo visiems, kurie rado laiko ateiti ir būti kartu. Jie teigė, kad labai svarbu turėti drąsos būti savimi, rūpintis vieni kitais, kovoti už artimus žmonės ir mylėti. „Būkime drąsūs dėl vieni kitų“, - įrašą baigė Ajus.