Prieš kelias dienas socialiniame tinkle facebook įrašą paskelbęs Tomas Vytautas Raskevičius konstatuoja, kad 2024 metų Seimo rinkimai Laisvės partijai buvo itin nesėkmingi. Partija per ketverius metus išbarstė 50 tūkst. juos remiančių žmonių balsų.

„Kolosalūs praradimai negali būti tapatinami vien tik su „nepalankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis“ – visų pirmiausia turime atsigręžti į save ir atsakyti į klausimą, kur suklydome ir ką padarėme ne taip, kad mūsų rinkėjas šį kartą rinkosi kitus. Tik nuo tokios refleksijos gali prasidėti kilimas aukštyn“, - teigia politikas.

Anot jo, Laisvės partija neįvertino, kad šiuose rinkimuose žmonės bus išsiilgę romumo, o ne kovos ir manifestų. „Mūsų „nebaigti reikalai“ signalizavo, kad turime nesuvestų sąskaitų. Jaučiu, kad geopolitinės įtampos ir atslenkančio rudmarškinių tvano akivaizdoje, daug liberalių žmonių pasirinko ne ideologiškai nuoseklius ir tuo pačiu karštai principingus, o tuos, kurie paprasčiausiai žadėjo netrukdyti ir ramiai atlaikyti. Tokį pasirinkimą gal net nebūtinai galima racionaliai paaiškinti, bet politika dažnai būna ir apie jausmus bei emocijas“, - įsitikinęs T. V. Raskevičius.

Vis dėlto, ne tik išorės aplinkybės lėmė Laisvės partijos nesėkmes. Politikas teigia, kad partijos rėmėjai pasigedo realių pasiektų rezultatų.

„Turime pripažinti, kad Laisvės partija vis tik nuvylė dalį savo rinkėjų, neužimdama iki galo principingos pozicijos dėl taip vadinamų „dviejų klausimų“ ir neiškeldama ultimatumo trinktelėti koalicijos durimis jų neįgyvendinant. Tokį mūsų veikimą sąlygojo ne pragmatiški karjeristiniai išskaičiavimai, o nuoširdus (ir, akivaizdu, perdėm naivus) tikėjimas, kad buvimo valdžioje svertai mus artina, o ne tolina nuo reikalingų sprendimų. It moksliukai visiems bandėme paaiškinti politinių procesų subtilybes, tačiau mūsų rinkėjams reikėjo ne pasiaiškinimų, o rezultato. Ir tai sąlygojo pelnytą jų nusivylimą“, - rašo Tomas.

Pasak jo, nusivylimas lėmė, kad nemaža dalis jaunų žmonių tiesiog neatėjo balsuoti. Jų nepasiekė ir Laisvės partijos pastangos pakviesti juos į rinkimus.

Galiausiai Tomas Vytautas Raskevičius mini, jog visa politinės jėgos komunikacija galėjo pasirodyti orientuota į sėkmingą ir finansiškai nepriklausomą žmogų. Nors nebūtinai taip yra realybėje.

„Mūsų argumentai dėl poreikio išlaikyti ekonomikos augimą ir konkurencingumą, pasiūlymai, kaip didinti viešųjų paslaugų kokybę, nedidinant mokesčių ir perskirstymo, galėjo skambėti kaip paprasčiausiai . . . socialiai nejautrūs. Ir būtent dėl šios priežasties žmogus, kuris visa širdimi palaiko įtraukios visuomenės idėją, tačiau finansiškai nėra „vienaragis“, galėjo suabejoti, ar mes galime jį – tokį žmogų – išgirsti ir atliepti jo lūkesčius“, - nesėkmės priežastis vardija jis.