Atvertimo terapijos pirmieji bandymai Europoje ir JAV vykdyti XIX amžiaus pabaigoje. Tuo metu psichiatrijos ir medicinos mokslai pradėjo bandyti „kompensuoti“ nepageidaujamą homoseksualumą įvairiomis intervencijomis — nuo hipnozės iki elgesio modifikavimo metodų. Kai kurie ankstyviausi bandymai, pavyzdžiui, vokiečių gydytojų eksperimentai su hipnoze, teigė galintys pakeisti homoseksualų asmens potraukį, tačiau net tuo metu trūko empirinio pagrindimo tokiems teiginiams.

XX amžiaus viduryje psichologija ir psichiatrija toliau mėgino „suprasti“ homoseksualumą per psichoanalitines teorijas, dažnai laikydamos jį vystymosi „įstrigimu“. Tačiau net ir tuomet nebuvo įrodymų, kad terapeutinės intervencijos gali patikimai pakeisti seksualinę orientaciją.

Maždaug nuo 1960–1970 m. pradėti taikyti nauji, dar radikalesni metodai — aversinė terapija, elektrošoko seansai reaguojant į homoseksualių vaizdų rodymą ar fiziologinės reakcijos „treniravimas“. Šios technikos, įkvėptos elgesio terapijos idėjų, turėjo „sustabdyti“ homoseksualumą per nemalonių pojūčių susiejimą su geismo iššaukimu. Tačiau tokie bandymai ne tik neįrodė veiksmingumo, bet ir sukėlė rimtų psichologinių traumų. Moksliniai vertinimai vėliau parodė, kad atvertimo terapijos „sėkmės“ atvejai dažniausiai buvo nepatikimi.

1973 m. Amerikos psichiatrų asociacija (APA) oficialiai pašalino homoseksualumą iš psichinių sutrikimų sąrašo. Tai buvo proveržis, pagrįstas mokslinių tyrimų duomenimis, kad homoseksualumas nėra patologinė būklė. Nepaisant to, atvertimo terapijos praktika netrukus persikėlė iš akademinių institucijų į religines bendruomenes ir privataus sektoriaus „terapeutų“ rankas. Šios grupės dažnai rėmėsi moraliniais, religiniais argumentais, o ne klinikiniais įrodymais.

Šiandien mokslinė bendruomenė vienareikšmiškai teigia, kad atvertimo terapija nesiriame jokia mokeslu pagrįsta praktika ar duomenimis. Išsami apžvalga PubMed duomenų bazėje nurodo, kad seksualinės orientacijos keitimo pastangos ne tik neveikia, bet dažnai lemia rimtų psichologinių pasekmių, įskaitant depresiją, nerimą ir padidėjusią savižudybės riziką. Panašią išvadą pateikia ir naujesni psichologinių organizacijų bei sveikatos institucijų pareiškimai, kad konversijos terapija yra ir neveiksminga, ir potencialiai žalinga, gniuždanti žmogaus orumą.

Svarbu pažymėti, kad konversijos terapija neapsiriboja vien tik pokalbių seansais. Priklausomai nuo konteksto, ji galėjo būti vykdoma kaip pseudo-psichologiniai metodai, dvasiniai konsultavimai ar fiziologinės intervencijos, parengtos „sustabdyti“ arba „išgydyti“ homoseksualumą ar translytiškumą.

Atvertimo terapijos vertinimas keitėsi palaipsniui - vis intensyviau medikų ir žmogaus teisių aktyvistų bendruomenėms komunikuojant apie jos daroma žalą. Daugelyje šalių ši praktika dabar yra draudžiama įstatymu arba aktyviai stumiama į užribį kaip diskriminacinė ir žalinga veikla.

Nepaisant šių laimėjimų, atvertimo terapijos praktika vis dar gyvuoja daugelyje pasaulio vietų — dažniausiai uždaruose religiniuose ar neformaliose „terapijos“ sesijose, kur trūksta reguliavimo ar priežiūros. LGBTQ+ bendruomenė ir daugelis tarptautinių sveikatos organizacijų ragina vyriausybes visame pasaulyje uždrausti šią praktiką — ne tik ja užsiimti, bet ir švieti visuomenę apie jos žalą, bei suteikti parama tiems, kurie patyrė jos pasekmes.

Taigi, atvertimo terapija nėra pagrįsta mokslu, ji kilusi iš socialinių ir ideologinių prielaidų, o ne klinikinio gydymo, ir sukelia rimtas pasekmes. Šią praktiką būtų geriau sieti su stigma ir diskriminacija, o ne su siekiu suteikti žmonėms pagalbą.