Daugelis šalių santuokos lygybę įtvirtino priimdamos įstatymus. Pavyzdžiui, Estijos parlamentas 2023 m. priėmė šeimos įstatymo pakeitimą, kuris nuo 2024 m. leidžia tos pačios lyties poroms tuoktis. Tai pirmas toks žingsnis šiame regione.

Kitose valstybėse sprendimus priėmė piliečiai: 2021 m. Šveicarijoje referendume 64 proc. rinkėjų pasisakė už „santuoką visiems“. Kartais lūžį padaro teismai – Slovėnijoje 2022 m. Konstitucinis Teismas paskelbė draudimą diskriminaciniu ir įpareigojo parlamentą keisti įstatymą.

Pokyčius dažnai lemia piliečių palaikymas. Airijoje 2015 m. referendume net 62 proc. rinkėjų pritarė santuokos lygybei, o tai tapo istoriniu posūkiu katalikiškoje šalyje. Estijoje viešoji nuomonė taip pat buvo svarbi – jaunimo tarpe net 75 proc. palaiko vienalyčių santuokų įteisinimą, o tai sustiprino politinę valią.

Tyrimai rodo, kad draudimai diskriminuoti dėl seksualinės orientacijos turi tiesioginės įtakos santuokos lygybės palaikymui. JAV atlikti tyrimai atskleidžia, jog tokie įstatymai ne tik mažina neigiamą nuostatą, bet ir pagerina socialinę bei ekonominę situaciją vienalytėms poroms.

Pirmieji pokyčius priėmę regionai dažnai tampa pavyzdžiu kitoms šalims. Nyderlandai 2001 m. tapo pirmąja šalimi, įteisinusia vienalyčių asmenų santuoką, ir jų pavyzdžiu netrukus pasekė Belgija, Ispanija bei Skandinavijos šalys.

Kartais sprendimus paspartina tarptautinės organizacijos. 2018 m. Inter-American Human Rights Court paskelbė, kad visos jos narės privalo užtikrinti santuokos lygybę. Toks sprendimas turi ne tik teisinę, bet ir simbolinę reikšmę – šalys suvokia, kad diskriminacija pažeidžia tarptautinius žmogaus teisių standartus.

Patirtis iš įvairių pasaulio šalių rodo, jog santuokos lygybę lemia ir politinė lyderystė, ir teismų sprendimai, ir visuomenės spaudimas politikams. Šių veiksnių sąveika kuria tikrą pokytį. Ir nors kelias link santuokos lygybės nėra visose šalyse vienodas, patirtis rodo – tai pasiekiama, kai valstybė pasiryžta gerbti žmogaus orumą ir užtikrinti lygias teises visiems.