Dalinamės mūsų skaitytojo laišku. Jei ir tu nori papasakoti savo istoriją - atsiųsk ją el. pašto adresu info@gayline.lt.

„Esu translytis biseksualus vyras. Tai, kad buvau ne toks kaip visi vaikai buvo matyti jau turbūt nuo gimimo. Vaikystėje buvau tomboy. Mėgau kirptis plaukus trumpai, nešioti berniukiškus drabužius, mano dviratis buvo kaip kiekvienam vyrui jo mašina – šventas daiktas. Mėgau ir futbolą ir krepšinį pažaisti, bet bėda buvo ta, kad kieme buvo vien mergaitės, o jos žaisdavo su lėlėmis. Na, aš irgi žaisdavau su lėlėmis, bet tai darydavau namuose. Lauke man norėdavosi veiksmo.

Su manimi visada vaikščiodavo keliais metais jaunesnė mergaitė. Domėtis seksualiniais dalykais pradėjau nuo kiek tik save atsimenu. Na, o aš kaip vyresnis vaikas inicijuodavau „daktarų žaidimus“. Liepdavau jai liesti mane, ir aš ją liesdavau. Ir tai tapo kone mano obsesija. Norėdavau žaisti vien tik tai. Turbūt tai buvo pirmasis įsimylėjimas. Vaikiškas, bet potraukį jutau būtent mergaitei.

Mokykloje prasidėjo patyčios... aš nebuvau panašus į mergaitę ir nė nenorėjau būti. Penktoje klasėje perėjau į naują mokyklą ir... pamačiau savo gyvenimo meilę.... Man buvo tik 11 metų, bet įsimylėjau ją iki ausų. Ir prisipažinsiu mylėjau ją iki tos dienos kol ji susituokė ir susilaukė vaikų... Kaip matote ši meilės istorija irgi nebuvo laiminga. Bet ir vėl įsimylėjau merginą. Tuomet būdamas 13-14 metų paauglys mąsčiau, kad esu lesbietė. Mano šeima su draugais kalbėdavo, kad į namus parvesiu žmoną, o ne vyrą.

Tos patyčios peraugdavo į smurtą mokykloje. Aš klausiau kitokios muzikos, užsiėmiau kitokia veikla, atrodžiau kitaip. Tokio dalyko, kad translytiškumas vargu ar nuslėpti. Gyvenau lyg tai būtų užrašyta ant kaktos. Muštynės, keiksmai, neapykanta – buvo mano gyvenimas. Bet niekas nesitęsia amžinai.

Baigęs mokyklą susirgau šizofrenija. Turėjau dar vieną merginą, bet tai nebuvo rimti santykiai. Pirmą kartą pasakiau psichiatrei ligoninėje, kad esu „vyras moters kūne“. Niekas nekreipė į mane dėmesio. Vėliau kai išmokau gyventi su savo liga ėmiau studijuoti. Ir studijų pabaigoje pagaliau supratau, kad laikas nebesislapstyti. Buvo mano 25-tas gimtadienis kai ėmiau gauti kalnus facebook‘o žinučių su sveikinimais ir ėmiau apimtas pykčio visiems draugams atrašinėti kas aš esu.

Dauguma draugų priėmė mane. Bet mano močiutė.... neturiu žodžių apsakyti jos neapykantos. Bet jos jau nebėra šiame pasaulyje, tad apie mirusius gerai arba nieko. Tik po jos mirties pasakiau seneliui (vieninteliam gyvam šeimos nariui) apie save. Verkėme kartu tą vakarą, jis sakė būtų padaręs viską, kad man padėti, kodėl aš nieko nesakiau.

Penkerius metus vartojau testosteroną iš juodosios rinkos. Bet dėl sveikatos ir finansinių bėdų teko nutraukti. Ir pamažu suvokiau, kad jaučiu potraukį vyrams. Kas buvo man keista. Aš vyrų nekenčiau visą gyvenimą, o štai mane pradėjo jie itin traukti. Buvau įsimylėjęs vieną translytį vyruką, bet buvau per daug clingy ir dėl to jis manęs nenorėjo.

Kurį laiką galvojau gal esu panseksualus. Klijavau sau etiketes lyg būčiau arbatos dėžutė Maximoj su akcija. Kol štai... dabar nebenoriu klijuoti sau jokių etikečių. Gal esu panseksualus, gal biseksualus. Koks skirtumas? Mane traukia ir vyrai, ir moterys. Vienodai myliu jų kūnus. Manau galėčiau mylėti ir trans žmones, bet dar neturėjau jokių santykių su translyčiais. Dėl savo lyties irgi nebesuku tiek galvos kiek atsiskleidimo pradžioje. Turiu vartoti dabar kontraceptikus su estrogenu. Prieš keletą metų būčiau miręs, jei kas būtų man liepęs juos gerti. O dabar... dabar man svarbiau sveikata. Priimu abi savo puses: vyrišką ir moterišką. Gal aš non-binary, gal bi-gender. Koks skirtumas? Aš esu žmogus. Ir tai svarbiausia.

Ir ką norėčiau patarti dėl atsiskleidimo: darykite tai tik tuo atveju jei jaučiatės saugūs. Neverskite savęs visiems atsiskleisti jei tam dar neatėjo laikas. Skubėti iš tikrųjų nėra kur. Aš pasijutau saugus baigdamas kolegiją, nes žinojau, kad dabar neprivalau niekam besiteisinti ir tenkinti visų norus. Jūs pajusite kada ateis metas tai padaryti. Spintos durys pačios atsidarys“.

Susiję straipsniai:

• M. Norbutas: atsiskleidimas man suteikė galimybę iš tiesų būti savimi
• Skaitytojo laiškas: Kaip aš pranešiau savo mamai, kad esu heteroseksualus?
• Skaitytojo laiškas: Pasakyti tėvams, kad esu gėjus, buvo vienas sunkiausių dalykų mano gyvenime
• Skaitytojo laiškas: Vaikystėje patirtos patyčios mane traumavo. Įveikti tai reikėjo sunkiai dirbant
• Skaitytojo laiškas: močiutės atsakas į mano prisipažinimą – „kad tik tu būtum laimingas“
• Išvarytos iš namų atviras lesbietės laiškas tėvui: „Tą akimirką mano pasaulis sugriuvo“