Jungtinių Tautų jungtinės ŽIV ir AIDS programos (UNAIDS) duomenimis, 2025 metų pabaigoje pasaulyje su ŽIV gyveno apie 41 milijoną žmonių. Antiretrovirusinius vaistus vartojo maždaug 32,1 milijono jų – apie 78 proc. visų žmonių, gyvenančių su šiuo virusu. Vadinasi, gydymo dar negavo milijonai žmonių.

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) pabrėžia, kad galimybė laiku diagnozuoti ŽIV ir pradėti gydymą yra vienas svarbiausių veiksnių siekiant sumažinti ligos poveikį visuomenės sveikatai. Tinkamai vartojami antiretrovirusiniai vaistai slopina viruso dauginimąsi, padeda išsaugoti imuninės sistemos funkciją ir leidžia žmonėms gyventi ilgą, visavertį gyvenimą. Kai gydymas padeda pasiekti ir išlaikyti neaptinkamą viruso kiekį kraujyje, ŽIV lytiniu keliu neperduodamas.

Pažanga išlieka nevienoda

Pasauliniai rodikliai per pastaruosius dešimtmečius pagerėjo. UNAIDS duomenimis, naujų ŽIV infekcijų skaičius 2025 metais buvo maždaug 65 proc. mažesnis nei 1994-aisiais, kai jis pasiekė piką. Su AIDS susijusių mirčių skaičius, palyginti su 2004 metais, sumažėjo apie 73 proc.

Vis dėlto šie rezultatai skirtinguose regionuose nėra vienodi. Gydymo ir prevencijos prieinamumą lemia sveikatos sistemos pajėgumai, finansavimas, diagnostikos paslaugų pasiekiamumas ir tai, ar žmonės gali kreiptis pagalbos nebijodami diskriminacijos.

PSO perspėja, kad staigus tarptautinės paramos sumažėjimas kai kuriose valstybėse jau sutrikdė ŽIV prevencijos, testavimo ir gydymo paslaugas. Dėl finansavimo trūkumo uždaromos kai kurios sveikatos priežiūros įstaigos, trūksta darbuotojų, sutrinka tiekimo grandinės, o žmonėms tampa sunkiau gauti reikalingą pagalbą.

Prevencijos paslaugoms reikia nepertraukiamo finansavimo

Viena iš priemonių, kurios prieinamumui gali turėti įtakos finansavimo pokyčiai, yra PrEP – priešekspozicinė profilaktika. Tai prevencinis antiretrovirusinių vaistų vartojimas ŽIV neužsikrėtusiems žmonėms, siekiantiems sumažinti užsikrėtimo riziką.

PrEP gali būti skiriama atsižvelgiant į individualią riziką ir medicinines aplinkybes. Ji papildo kitas prevencijos priemones, tokias kaip prezervatyvai ir reguliarus testavimasis. Tačiau net ir veiksminga priemonė negali duoti visos naudos, jeigu žmonėms ji neprieinama dėl paslaugų trūkumo, kainos ar nepakankamo informuotumo.

PSO 2025 metais įspėjo, kad finansavimo sumažinimas jau paveikė kai kurias PrEP paslaugas ir bendruomenines programas. Organizacija pabrėžia, kad prevencijos paslaugų tęstinumas svarbus siekiant išlaikyti ankstesnę pažangą ir apsaugoti žmones, kuriems ŽIV rizika didesnė.

Nauja galimybė – ilgai veikiantis vaistas

Prevencijos srityje atsiranda ir naujų galimybių. 2025 metų liepą PSO rekomendavo ilgai veikiantį injekcinį lenakapavirą kaip papildomą PrEP pasirinkimą. Šis vaistas skiriamas du kartus per metus, todėl gali būti alternatyva kasdien vartojamoms tabletėms žmonėms, kuriems sudėtinga laikytis kasdienio režimo.

Lenakapaviras gali išplėsti prevencijos pasirinkimą, tačiau mokslinės rekomendacijos dar negarantuoja, kad vaistas iš karto bus prieinamas visose valstybėse. Reali galimybė jį vartoti priklauso nuo registracijos, nacionalinių sveikatos priežiūros sprendimų, tiekimo ir finansavimo. Todėl naujų technologijų kūrimas turi būti lydimas konkrečių priemonių, leidžiančių jas pasiekti žmonėms, kuriems jos reikalingos.

Stigma gali tapti kliūtimi kreiptis pagalbos

Medicininės priemonės nėra vienintelis veiksnys, lemiantis ŽIV prevencijos veiksmingumą. Svarbu ir tai, ar žmonės pasitiki sveikatos priežiūros sistema.

Baimė būti pasmerktam, patirti diskriminaciją ar susidurti su konfidencialumo pažeidimais gali atgrasyti nuo testavimo, prevencinių priemonių ar gydymo. PSO pabrėžia, kad paslaugos turi būti orientuotos į žmogų, teikiamos be išankstinio nusistatymo ir užtikrinant nediskriminacinę aplinką. Bendruomenių įtraukimas taip pat gali padėti gerinti paslaugų prieinamumą ir žmonių pasitikėjimą jomis.

Tai ypač aktualu grupėms, kurios dėl socialinių ar teisinių aplinkybių gali susidurti su papildomomis kliūtimis. Tačiau ŽIV prevencija nėra vienos bendruomenės atsakomybė – ji svarbi visiems žmonėms, o prevencijos priemonės turėtų būti parenkamos pagal individualią riziką ir sveikatos specialistų rekomendacijas.

ŽIV ir AIDS – ne tas pats

Viešojoje erdvėje ŽIV ir AIDS terminai kartais vartojami kaip sinonimai, nors jų reikšmė skiriasi. ŽIV yra žmogaus imunodeficito virusas, pažeidžiantis imuninę sistemą. AIDS – įgyto imunodeficito sindromas, kuris gali išsivystyti pažengus negydomai ŽIV infekcijai.

Šiandien veiksmingas gydymas leidžia kontroliuoti virusą ir mažina tikimybę, kad infekcija progresuos iki AIDS. Todėl ankstyva diagnostika, nepertraukiamas gydymas ir galimybė gauti patikimą informaciją išlieka itin svarbūs.

Pasaulinės kovos su ŽIV rezultatai rodo, kad medicinos pažanga gali iš esmės pakeisti žmonių gyvenimus. Tačiau norint išsaugoti pasiektą pažangą, būtina užtikrinti ne tik naujų vaistų kūrimą, bet ir jų prieinamumą, stabilų prevencijos finansavimą bei sveikatos priežiūros aplinką, kurioje žmogus gali kreiptis pagalbos nebijodamas stigmos.