Apie šį konkretų laišką, kurį gali pasirašyti visi norintys, kalbamės su Jūrate Juškaite. Laišką galite rasti ČIA.

- Ko konkrečiai siekiama renkant parašus?

Parašais siekiama dviejų dalykų. Pirma, pasakyti, kad tokioje geopolitinėje situacijoje, kurioje dabar esame, nebe laikas trypčioti. Laikas priimti sprendimus. Ar įsivaizduojate Putino ir kitų reakciją, jei toks įstatymas Lietuvoje būtų priimtas? Tai būtų aiškus signalas, kad mums su Kremliumi ir jų tariamomis “tradicinės šeimos vertybėmis” ne pakeliui. Aiškiai matome, kaip realybėje, Ukrainoje, atrodo “tradicinių šeimų” apsauga ir kiek tokia retorika turi bendro su nuoširdžiu noru padėti šeimoms.

Antra, pasakyti, kad laukti nebeliko ko: diskutavome dvidešimt metų, kokie klausimai dar neatsakyti? Jų nėra. Partnerystės įstatymas yra politinės valios klausimas. Šiuo laišku primename ir sakome, kad laikas politikams imtis atsakomybės, lyderystės ir pagaliau išspręsti šį klausimą. Nejaugi šią visą Seimo kadenciją (liko daugiau nei dveji metai) tik ir kalbėsime, kad reikia įstatymo, bet jo taip ir nepriimsime? Toks nesibaigiantis klabėjimas nepriimtinas nei tai visuomenei daliai, kuri palaiko, nei tai, kuri prieš. Negalime nuolat diskutuoti apie vieną ir tą patį klausimą.

- Ar  lygiateisiškumas ir partnerystė yra tik LGBTQ bendruomenės klausimas?

Ne, Lietuvoje gyvena daugiau nei pusė milijono suaugusių žmonių, kurie per savo gyvenimą niekada nebuvo susituokę. Žinoma, daugelis jų nėra LGBT+ bendruomenės nariai. Tai ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių santuokos nesudarę žmonės. Partnerystės įstatymas daliai jų taip pat aktualus. Gaila, bet heteroseksualių žmonių balsai girdimi gerokai mažiau kai kalbame apie partnerystę.

- Kodėl būtent dabar reikia partnerystės įstatymo?

Partnerystės įstatymas - smarkiai pribrendęs klausimas, jo laukiame daugiau nei 20 metų, kai 2000 metais priimtas Civilinis kodeksas numatė tokią galimybę. Partnerystės įstatymas yra ir lūžio klausimas – kurioje vietoje mes esame vertybiškai. Ar realiai įgyvendinsime Vakarų valstybėms būdingus lygybės ir lygiateiškumo principus, ar ir toliau tuščiai skambinsime indais, kad jokios diskriminacijos nėra? Ar rinksimės vakarietišką valstybės modelį, ar toliau liksime pilkojoje zonoje, kurioje mums imponuoja tokios valstybės kaip Rusija, savo įvaizdį užsienyje konstruojančios per neapykantą ir panieką, LGBT asmenų persekiojimą.

Labai norėčiau tikėti, kad subrendome ir aiškiai pasirinksime savo valstybės vertybinę kryptį.

Ačiū už pokalbį.