„Seniau nebuvo“ – patogi politinė legenda

Teiginys, kad homoseksualumo seniau nebuvo, yra ne istorinis faktas, o politinė pasaka. Jis leidžia kurti paprastą, emocingą priešpriešą: „mes – tradiciniai“, „jie – naujovių ir moralinio nuosmukio šalininkai“. Tokia retorika patogi populistams, nes leidžia mobilizuoti rinkėjus pasitelkiant baimę – o ne argumentus.

Istorikai ir antropologai yra užfiksavę daugybę homoseksualaus elgesio ir santykių pavyzdžių skirtingose civilizacijose: nuo Senovės Egipto, Graikijos ir Romos iki Japonijos samurajų kultūros ar Amerikos čiabuvių „dviejų dvasių“ žmonių. Britų istorikas Ričardas Parkinsonas, tyrinėjęs Egipto papirusus, rašė, kad meilės tarp vyrų motyvai aptinkami jau 2000 m. pr. Kr. sukurtuose kūriniuose. O žymus amerikiečių istorikas Johnas Boswellas, knygoje Christianity, Social Tolerance, and Homosexuality (1980), atskleidė, kad ir viduramžių Europoje egzistavo religinės ceremonijos, primenančios tos pačios lyties sąjungų palaiminimus.

Kodėl šiandien bandoma tai paneigti

Kai kas nors teigia, kad „anksčiau homoseksualumo nebuvo“, jis ne tik ignoruoja istoriją, bet ir pasitelkia ją kaip politinį ginklą. Ši „istorinė amnezija“ tampa įrankiu įteigti, kad LGBTQ+ žmonės atsirado staiga – tarsi iš niekur. Iš to lengva daryti kitą žingsnį: esą homoseksualumas plinta dėl „propagandos“, dėl „perteklinės matomumo“.

Tokia logika pavojinga, nes ji pateisina diskriminaciją: jei tai „mada“, tuomet ją galima „uždrausti“, o jai linkusius žmones „perauklėti“. Tačiau realybė yra paprastesnė – LGBTQ+ žmonės visuomet buvo čia, kūrė skirtingų šalių istoriją ar tiesiog buvo priversti slėptis.

Matomumas nėra užkratas

Sociologai pabrėžia, kad matomumo didėjimas nereiškia homoseksualumo „plitimo“. Tai kuria visiškai kitas pasekmes – didesnį saugumo jausmą tiems, kurie pagaliau gali būti savimi. Tyrėjai pastebi, kad vis daugiau jaunų žmonių atvirai kalba apie savo tapatybę, nes mažėja socialinio pasmerkimo baimė.

Panašiai buvo ir su moterų teisėmis: kai moterys pradėjo balsuoti, niekas nesakė, kad „moteriškumas plinta“. Tiesiog buvo pripažinta jų teisė būti lygiaverčiomis visuomenės dalyvėmis. Su LGBTQ+ bendruomene vyksta tas pats procesas.

Kuo intensyviau neigiami faktai, tuo lengviau pateisinti neapykantą. Štai kodėl svarbu priminti – nuo Sokrato iki Oskaro Vaildo, nuo samurajų iki šiuolaikinių aktyvistų – LGBTQ+ žmonės visada buvo kultūros, meno ir visuomenės dalis. Jie nėra „nauja mada“, jie yra istorijos tęsinys.

Kai politikai sako, kad „seniau homoseksualumo nebuvo“, jie ne kalba apie praeitį – jie kalba apie savo norą ją perrašyti. Ir šiandien mūsų užduotis – neleisti, kad istorijos neigimas virstų neapykantos politika.