Lietuvoje dažnai girdime frazę: „Tegul jie būna, bet nesireklamuoja.“ Iš pirmo žvilgsnio skamba lyg kompromisas – esą niekas jūsų neskriaus, tik būkite tyliai. Tačiau ši „tolerancijos“ forma iš esmės slepia nenorą priimti. Tai ne pagarba, o abejingumo užmaskuota atstūmimo forma. Ji sako: „Tu gali egzistuoti, bet tavo egzistavimas man nepatogus.“

Tokio požiūrio šaknys gilios. Dalis visuomenės vis dar tiki, kad LGBTQ+ matomumas yra „provokacija“, tarsi vien buvimas savimi būtų politinis veiksmas. Tačiau iš tikrųjų čia kalbame ne apie politiką – kalbame apie orumą. Apie paprastą žmogaus teisę mylėti, kurti šeimą, jaustis saugiai savo šalyje.

Kai kalbame apie LGBTQ+ teises, neįmanoma nekalbėti apie politiką. Nors daugelis Lietuvos politikų privačiai pripažįsta palaikantys civilinę sąjungą ar partnerystę, viešai jie tyli. Kodėl? Dėl rinkėjų. Dėl baimės prarasti balsus, dėl įsišaknijusio įsitikinimo, kad Lietuvoje „dar ne laikas“. Bet kiek dar metų bus „ne laikas“?

Lietuvoje kiekvienas sprendimas, susijęs su žmogaus teisėmis, dažnai tampa „politine rizika“, o ne moraliniu įsipareigojimu. Partnerystės įstatymas vilkinamas, kol kaimyninės šalys seniai žengė pirmyn. Tokia stagnacija rodo ne visuomenės brandą, o politinį bailumą. Tikros pažangos neįmanoma pasiekti, kai lyderiai bijo būti sąžiningi.

Viena iš pagrindinių kliūčių LGBTQ+ priėmimui Lietuvoje – bažnyčios vaidmuo. Katalikų bažnyčia vis dar turi stiprų balsą viešojoje erdvėje, ypač moraliniais klausimais. Ir nors kai kurie dvasininkai ragina rodyti atjautą bei supratimą, dominuojanti pozicija išlieka priešiška.

Paradoksalu, bet „tradicinės vertybės“, kuriomis dažnai remiasi homofobiška retorika, pačios iš savęs turėtų skatinti meilę, pagarbą ir gailestingumą. Tik ar šios vertybės vis dar turi prasmę, jei jos naudojamos kaip ginklas prieš žmones, kurie tiesiog nori gyventi oriai?

Didžiausia problema – ne atvira neapykanta, o tyla. Tylėjimas šeimose, kai sūnus nedrįsta pasakyti, ką myli. Tylėjimas mokyklose, kur mokytojai vengia temų apie įvairovę, kad nesukeltų „skandalo“. Tylėjimas darbe, kai kolega bijo paminėti savo partnerį. Tokia tyla sukuria iliuziją, kad „viskas gerai“, nors iš tiesų ji tik sustiprina vienišumą ir baimę.

Tolerancija, paremta tyla, nėra tikra. Ji panaši į teatro kaukę – graži iš tolo, bet trapi, vos tik kas nors išdrįsta ją pakelti.

Pokytis neįvyks savaime. Jis prasideda nuo drąsos – tiek asmeninės, tiek visuomeninės. Drąsos kalbėti, kai patogu tylėti. Drąsos būti savimi, net kai už tai gali sulaukti pasmerkimo. Drąsos reikalauti iš politikų ne pažadų, o veiksmų.

Kiekvienas matomas LGBTQ+ žmogus – aktorius, mokytoja, sportininkas, tėvas ar motina – yra mažas, bet reikšmingas pokytis. Matomumas keičia požiūrį. Matomumas normalizuoja. Ir nors kelias ilgas, būtent iš matomumo gimsta priėmimas. Kviečiu visus būti matomais.