Pasaulio sveikatos organizacija jau seniai pasakė – homoseksualumas nėra nei liga, nei nukrypimas. Tai tokia pati natūrali žmogaus tapatybės forma kaip kairiarankiškumas. Bet ar kas nors šiandien rėkia, kad kairiarankiai nusidėjėliai? Ne. Tad kodėl homoseksualai vis dar turi aiškintis už tai, kas yra jų prigimtis?

Tie, kurie mėgsta mojuoti Biblija, pamiršta vieną paprastą dalyką: šie tekstai buvo rašyti senovės bendruomenėms, kuriose moteris laikyta vyro nuosavybe, o vergovė buvo norma. Jei taikytume viską paraidžiui, šiandien turėtume teisinti ir vergiją, o vyras negalėtų atsisėsti ten, kur neseniai ilsėjosi menstruacijų turinti moteris. Tad kodėl vis dar cituojame tas kelias eilutes, kai kalba eina apie meilę tarp dviejų suaugusių žmonių?

Nuodėmė yra smurtas, išnaudojimas, melas, neapykanta. Bet tikrai ne meilė, švelnumas ar artumas. Jei du žmonės myli vienas kitą, jų ryšys negriauna pasaulio – priešingai, jis kuria daugiau šviesos ir gėrio. Vadinti tai „nuodėme“ yra ne tik nelogiška, bet ir absurdiška.

Šimtmečius žmonėms buvo kalama į galvas, kad jų meilė – blogis. Rezultatas? Gėdos našta, depresija, socialinė atskirtis. Ir visa tai dėl kelių iškreiptų interpretacijų. Tad jei jau ieškome nuodėmės, ji slypi ne homoseksualume, o tuose, kurie skleidžia neapykantą.

Homoseksualumas neturi nieko bendro su nuodėme. O meilė – nesvarbu, kokios ji formos – yra didžiausia dovana, kurią turime.