Išanalizavus net 193 mokslinius tyrimus, kuriuose dalyvavo daugiau nei 92 tūkst. dalyvių, paaiškėjo, kad seksualinės orientacijos slėpimas yra susijęs su padidėjusiu depresijos, nerimo bei valgymo sutrikimų rizika. 2000 metų tyrimas atskleidė, nors slapstymasis gali apsaugoti nuo diskriminacijos, jis taip pat sukuria nuolatinį vidinį stresą, kuris ilgainiui kenkia emocinei savijautai.

Kitas 2023 metų tyrimas, kuriame dalyvavo LGBQ+ studentai, parodė, kad slapstymasis lemia mažesnį pasitenkinimą gyvenimu. Įdomu tai, kad prasta savijauta paskatino asmenis dar labiau slėpti savo tapatybę. Tai rodo užburtą ratą tarp psichinės sveikatos ir buvimo „spintoje“.

Biseksualūs, panseksualūs ar nedvinarės tapatybės žmonės dažnai patiria dar daugiau streso – tiek iš heteroseksualios aplinkos, tiek iš gėjų ar lesbiečių. 2020 metais atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo daugiau nei 700 biseksualių ir kitos tapatybės asmenų parodė, kad beveik pusė jų sąmoningai slėpė savo orientaciją. Tie, kurie slėpė dėl baimės būti atstumti ar diskriminuojami, dažniau kentėjo nuo depresijos ir nerimo.

2013 metų tyrimas, kuriame dalyvavo vyresnio amžiaus biseksualūs vyrai, atskleidė, jog slapstymasis buvo tiesiogiai susiję su aiškiau pasireiškusia vidine homofobija.

Nors dažnai teigiama, kad „atsiskleidimas“ yra kelias į geresnę savijautą, tai ne nėra visiška tiesa. Tyrimas iš Kalifornijos rodo, kad vyrai, neseniai atskleidę savo seksualinę orientaciją aplinkiniams, dažniau patyrė depresiją ir nerimą nei tie, kurie liko slapstėsi. Tačiau vertinant ilgesnį laikotarpį, psichinė sveikata paprastai pagerėja.

Taigi, slapstymasis kuria socialinę ir psichologinę naštą. Tiesa ir tai, kad kuo atviresnė visuomenė, tuo mažiau žmonių priversti rinktis tylą – ir tuo geresnė tampa jų emocinė sveikata.