LGBTQ+ žmonės gyvena visuomenėje, kuri stengiasi slopinti tai, kuo jie yra. Dalis LGBTQ+ žmonių priversti slapstytis, jaučia gėdą ar baimę. Esant tokioms sąlygoms žmonės nedrįsta rodyti jausmų, o fizinis kontaktas tampa kone vienintele intymumo forma. Tačiau seksas be emocinio artumo – nors ir gali būti malonus – nebūtinai sprendžia gilesnio ryšio poreikį.

Ar mūsų bendruomenėse pakankamai kalbama kodėl mums nėra lengva kurti santykius? Greičiausiai ne. Nors tuo pačiu metu daugelis jaučia „intymumo badą“ – gilų emocinio ryšio, apkabinimų, švelnumo, pokalbių ir rūpesčio poreikį. Tai nėra vienišumas, o daugiau gilaus fizinio ir emocinio artumo trūkumas, kurio neįmanoma patenkinti vienkartiniu seksu.

Psichologai vis dažniau pabrėžia, kad intymumas yra bazinis žmogaus poreikis. LGBTQ+ žmonės, patyrę atstūmimą dėl savo tapatybės, gali būti ypač pažeidžiami – ne tik nuolatos jausti artumo poreikį, bet kartu ir negebėti jo suteikti kitam žmogui.

Intymumo išraiškos pamokos dažnai prasideda nuo darbo su savimi. Kai galime save matyti ne kaip pakankamą ar turintį trūkumų sekso objektą, o žmogų, kuris myli save, savo savybes, geba įvertinti pasiekimus ir pergales ir jomis pasidžiaugti, tuomet sugebėsime tai pamatyti ir kito akyse.

Būtent tuomet, kai išsivaduojame iš gniaužtų patys, galime kitą laikyti už rankos, apkabinti ir mėgautis tikru jausmų, ne tik nevaldoma aistra, kuri ateina ir praeina.