Seksualinis viliojimas: ekspertai įvardijo ženklus, kurie rodo didžiausią slaptą pavojų

Skaitymo laikas
2 minutes
Perskaityta

Seksualinis viliojimas: ekspertai įvardijo ženklus, kurie rodo didžiausią slaptą pavojų

Pir, 02/28/2022 - 12:10
Kategorija:
0 komentarų

Seksualinis viliojimas – tai seksualinės prievartos prieš kokį nors asmenį (dažniausiai jauno amžiaus) forma, galinti reikštis per įvairiausius delikačius veiksmus, rašo Delfi.

Seksualinis viliojimas yra viena iš prievartos rūšių, rašoma portale „Women‘s Health“. Priekabiautojas arba smurtautojas šiuo atveju lėtai, metodiškai ir ypač išmoningai mėgina suartėti su auka. Tai yra ilgai trunkantis, iškrypėliškų užmačių stimuliuojamas seksualinės prievartos vykdymas. Galutinis viliokiškas manipuliacijas vykdančio asmens tikslas – aukos sutikimas seksualiai ir (arba) emociškai suartėti. Tokį apibrėžimą pateikusi psichologė Carmen Harra suskumba pabrėžti, kad manipuliacijomis ir vilionėmis išgauto nesipriešinimo ką nors daryti šiukštu negalima laikyti tikruoju sutikimu.

Viliojimas – tai laipsniškas procesas, kuriam vykstant (paprastai vyresnis) priekabiautojas mėgina pelnyti pažeidžiamo (paprastai jaunesnio) individo pasitikėjimą. Pačioje pradžioje priekabiautojo elgesys paprastai būna vien tik malonus. Toks asmuo gali, pavyzdžiui, girti, reikšti susižavėjimą ir kitaip rodyti dėmesį. Ilgainiui vien tik verbalinius signalus ima lydėti veiksmai – fiziniai prisilietimai (rankos paėmimas, apkabinimas per pečius, pabučiavimas į skruostą), taip pat seksualinės užuominos ir raginimas turėti bendrų paslapčių.

„Priekabiautojas neretai pasistengia, kad jo manipuliacijų taikiniu tapęs asmuo atsiribotų nuo savo draugų ir artimųjų, kadangi taip jis pats įgyja daugiau galių kontroliuoti auką“, – aiškina M. Harrison.

Blogiausia tai, kad ribų peržengimas vyksta taip iš lėto, kad daugelis aukų (ir net jų artimųjų) nesugeba atpažinti ydingojo bendravimo aspekto, kol pasidaro per vėlu. riekabiautojas dėl to įgyja pranašumą – jisai beveik nerizikuoja būti pričiuptas arba apskųstas, teigia C. Harra. Galų gale įvykstantis jaunesnio (pažeidžiamo) asmens seksualinės arba emocinės prievartos aktas neabejotinai yra priekabiautojo plano dalis.
 

1 etapas. Aukos pasirinkimas ir pažintis

Su savo aukomis priekabiautojai dažnai susipažįsta internetu – per įvairiausias bendravimo platformas, pavyzdžiui, pokalbių kambarius, socialinius tinklus ir t. t. Vis dėlto pasitaiko ir realių susitikimų.

2 etapas. Mėginimai pelnyti pasitikėjimą ir išgauti kuo daugiau informacijos

Auką pasirinkęs priekabiautojas pasistengs pamažu kuo daugiau apie ją sužinoti. Informacijos rinkimo šaltiniai gali būti pokalbiai su auka, jos stebėjimas, taip pat pašnekesiai su aukos artimaisiais ir draugais.

3 etapas. Poreikių tenkinimas

Kai apie auką priekabiautojas jau žino ganėtinai nemažai, pasinaudodamas turima informacija jis gali pasistengti patenkinti kokius nors aukos poreikius – suteikti aukai kažką, ko ji neturi ir ko jai trūksta.

4 etapas. Izoliavimas

Tolesniu etapu viliotojas pasistengia, kad auka maksimaliai atsiribotų nuo artimųjų ir draugų. Kaip jis tai vykdo, lemia konkrečios aplinkybės, tačiau įmanomi kuo įvairiausi scenarijai, pradedant prašymais dar pasilikti po pamokų arba užsiėmimų ir baigiant bendrų paslapčių turėjimu, verčiančiu auką automatiškai manyti, kad jis ir viliotojas – nebeatskiriami.

5 etapas. Prisilietimų ir intymių veiksmų normalizavimas

„Po kurio laiko viliotojas paprastai pereina prie fizinių arba seksualinių veiksmų, – tikina M. Harrison. – Tai gali būti intymaus pobūdžio pastabos apie aukos kūną, intymūs palietimai arba net atvira seksualinė prievarta.“

6 etapas. Kontrolės išlaikymas

Priekabiavimas, deja, nesibaigia po pirmų nešvankių žodžių arba nepadoraus prisilietimo. Kai tik prievartos aktą galima laikyti įvykusiu, smurtautojas pradeda dar energingiau kovoti dėl visiško aukos pasitikėjimo, atsidavimo ir susižavėjimo. Vos tik pajutęs, kad auka slysta jam iš rankų arba gali kam nors papasakoti apie judviejų santykius, priekabiautojas paprastai imasi gėdinimo, kaltinimo ir grasinimo politikos. Šitaip pavyksta auką pažeminti, tačiau netrukus – vėl išaukštinti gausiomis liaupsėmis ir gražbyliavimu. Šių veiksmų tikslas – priversti auką patikėti, kad tik smurtautojas ją vertina ir dievina.

Daugiau Delfi.