Hugh Ryanas žinomas kaip tyrėjas, rinkęs LGBTQ+ istorijas, kurios ilgai likdavo už oficialių archyvų ribų. Ankstesnėse knygose „When Brooklyn Was Queer“ ir „The Women’s House of Detention“ jis nagrinėjo vietas, žmones ir institucijas, per kurias formavosi queer Niujorkas.

2026 m. gegužę pasirodžiusi knyga „My Bad: A Personal History of the Queer Nineties and Beyond“ keičia perspektyvą. Užuot tyrinėjęs vien kitų gyvenimus, autorius pasakoja apie savąjį – su klaidomis, gėda, atradimais ir bendruomene, kurios istorija nėra tik sėkmės kupina.

Rašytojas nesiekia sukurti vientelio teisingo šio dešimtmečio portreto. Asmeniniai prisiminimai negali atstovauti visai LGBTQ+ bendruomenei. Jie atskleidžia konkretaus žmogaus kelią, kuris padeda įsivaizduoti, kaip to meto kultūra atrodė iš vidaus.

Kai interneto nebuvo

Šiandien daugeliui įprasta internete rasti bendruomenę, seksualumo terminų paaiškinimus ar panašiai mąstančių žmonių patirtis. Dešimtajame dešimtmetyje tokios galimybės tik kūrėsi. Barai, klubai, knygynai, draugų butai ir neformalūs susibūrimai dažnai tapdavo pagrindinėmis vietomis, kur žmogus pirmą kartą galėdavo jaustis suprastas.

Šokiai ir naktinis gyvenimas nebuvo tik pramoga. Jie galėjo suteikti galimybę išmėginti kitokį savęs pristatymą, susipažinti su žmonėmis ir bent trumpam atsitraukti nuo aplinkos, kurioje reikėjo slėptis. Kartu toks gyvenimas nebuvo vien romantiškas – jį lydėjo ir finansinės, sveikatos, santykių problemos.

Pokalbiuose apie „My Bad“ Hugh Ryanas aptaria ir nemonogaminius santykius, meilę bei gėdą. Tokios patirtys išryškina, kad LGBTQ+ žmonių gyvenimai nebuvo ir nėra vienos šeimos ar santykių formos istorija. Vieniems artimas monogamiškas ryšys, kiti ieško kitokių susitarimų. Esminiai klausimai – abipusis sutikimas, pagarba ir aiškūs lūkesčiai – išlieka svarbūs nepriklausomai nuo pasirinkto modelio.

Knygos pavadinimas „My Bad“ leidžia pajusti pasakojimo toną: autorius neslepia savo klaidų ir nepristato jaunystės kaip nuolatinių teisingų sprendimų grandinės. Toks požiūris padeda matyti queer praeitį ne kaip pamokslą, o kaip žmonių išgyventą gyvenimą.

Kas lieka už istorijos vadovėlių?

Ryanas 2026 m. prisijungė prie kuriamo JAV LGBTQ+ muziejaus kaip vienas pagrindinių istorikų. Šis darbas pratęsia tą pačią mintį, kuri juntama jo knygose: jei praeitį pasakos tik institucijos arba oficialių pergalių datos, daugybė kasdienių istorijų išnyks.

Dešimtasis dešimtmetis nebuvo vien laukimas, kol visuomenė taps atviresnė. Žmonės tuo metu mylėjo, pyko, šoko, kūrė ir bandė išgyventi. Būtent šios netobulos istorijos neleidžia praeičiai pavirsti vien įsimintinų datų sąrašu.