Spalio 20 dieną JAV organizacija „The Trevor Project“, dirbanti LGBTQ+ jaunimo savižudybių prevencijos srityje, paskelbė tyrimo „Project SPARK“ dvejų metų rezultatus. Tai ne vienkartinė apklausa. Tyrėjai stebėjo jaunų žmonių patirtis, kelis kartus kreipdamiesi į juos su panašiais klausimais.

Tyrime dalyvavo 1 689 LGBTQ+ jaunuoliai nuo 13 iki 24 metų. Duomenys buvo renkami penkiais etapais, maždaug kas pusmetį, nuo 2023 metų rugsėjo iki 2026 metų kovo. Dalyvių klausta apie psichikos sveikatą, santykius šeimoje, diskriminaciją, būstą ir galimybes gauti pagalbą.

Vieni rodikliai gerėjo, kiti – ne

Pirmojoje apklausoje nerimą nurodė 54 proc. dalyvių, o po dvejų metų – 63 proc. Depresijos rodiklis pakilo nuo 43 iki 51 proc. Mintis apie savižudybę nurodžiusiųjų dalis išliko labai didelė – atitinkamai 38 ir 40 proc. Tuo pat metu savęs žalojimą nurodžiusių dalyvių dalis sumažėjo nuo 39 iki 34 proc., o bandymų nusižudyti – nuo 9 iki 7 proc.

Duomenų negalima apibendrinti vienu sakiniu „jaunimo psichikos sveikata blogėja“ arba „situacija gerėja“. Skirtingi rodikliai judėjo skirtingomis kryptimis, todėl reikalingas atsargesnis vertinimas.

Ką keičia palaikymas?

Tyrėjų analizėje šeimos palaikymą nurodę jaunuoliai turėjo 45 proc. mažesnę statistinę minčių apie savižudybę tikimybę ir 42 proc. mažesnę savęs žalojimo tikimybę, palyginti su atitinkamomis grupėmis. „Priimančios ir palaikančios aplinkos kūrimas LGBTQ+ jaunimui gali gelbėti gyvybes“, – pristatydama rezultatus sakė organizacijos tyrimų viceprezidentė dr. Ronita Nath.

Tyrimas taip pat parodė ryšį tarp geresnės savijautos ir galimybės saugiai išreikšti savo lytinę tapatybę. Mokslininkai šią teigiamą savijautą vadina lyties euforija – džiaugsmu ar palengvėjimu, kai žmogaus išvaizda, vardas ar aplinkinių elgesys atitinka jo tapatybę.

Tokius jausmus nurodę dalyviai statistiniuose modeliuose turėjo mažesnę minčių apie savižudybę ir depresijos tikimybę.

Atstūmimas didina pažeidžiamumą

Tarp didesnės rizikos veiksnių tyrėjai išskyrė diskriminaciją, smurtą, būsto neturėjimą ir vadinamąją atvertimo terapiją. Pastarasis terminas reiškia mėginimus pakeisti žmogaus seksualinę orientaciją ar lytinę tapatybę, užuot ją priėmus.

Jaunuoliai, patyrę tokios „terapijos“ grasinimus arba jos poveikį, tyrimo modeliuose turėjo beveik tris kartus didesnę minčių apie savižudybę tikimybę. Būsto neturėjimas siejosi su daugiau kaip dvigubai didesne savęs žalojimo ir minčių apie savižudybę tikimybe.

Tokie skaičiai neturėtų būti naudojami prognozuoti konkretaus žmogaus elgesį. Jie padeda suprasti, kokiose aplinkybėse jaunimui dažniau prireikia papildomos apsaugos.

Pagalbos ieško ne visi

Tyrėjai pastebėjo ir kitą skaudžią aplinkybę: maždaug trečdalis savižudybės krizę patyrusių dalyvių nurodė nesikreipę pagalbos į nieką. Dažniausiai pagalbos buvo ieškoma pas draugus, o krizių pagalbos linijų naudojimas per stebėjimo laikotarpį padidėjo.

„Negalime palikti jų vienų išgyventi šio laikotarpio“, – apie jaunus LGBTQ+ žmones sakė „The Trevor Project“ vadovas Jaymesas Blackas.

Tyrimo duomenys nėra reprezentatyvūs. Imtyje 68 proc. dalyvių buvo rasinių ar etninių mažumų atstovai, o 53 proc. – translyčiai, nedvinarės tapatybės ar savo lytinę tapatybę dar tyrinėjantys žmonės.