Remiantis „Outsports“ duomenimis, per visą olimpinių žaidynių istoriją tik kiek daugiau nei 200 sportininkų yra viešai prisipažinę esantys LGBTQ+ bendruomenės nariai. Dauguma jų – moterys. Vyrai sportininkai, ypač profesionaliose komandų sporto lygose, tokiose kaip futbolas, krepšinis ar amerikietiškas futbolas, dažnai lieka užsidarę. Šios tylos priežastys susijusios ne tik su vidine baime, bet ir su išoriniais faktoriais – nuo homofobijos rūbinėse iki gerbėjų reakcijų.

Profesionalus futbolininkas Jake Daniels 2022 m. tapo pirmuoju Anglijos „Premier League“ žaidėju per daugiau nei 30 metų, viešai prisipažinusiu esantis homoseksualus. Jo išpažintis sulaukė tiek palaikymo, tiek kritikos bangos. Daniels atskleidė, kad ilgą laiką jautėsi „priverstas gyventi meluojant“, nes baiminosi dėl komandos draugų, žiūrovų ir vadovybės reakcijos.

Viena iš priežasčių, kodėl homoseksualumas sporte vis dar laikomas tabu, yra stipriai įsišaknijusi tradicinio „vyriškumo“ samprata. Toks požiūris ypač pastebimas kontaktiniuose sportuose – nuo regbio iki bokso. Remiantis 2022 m. „University of Sydney“ tyrimu, vyrai sportininkai, kurie jaučia spaudimą atitikti stereotipinį vyriškumą, dažniau slepia savo seksualinę orientaciją ir išgyvena psichologinį stresą bei izoliaciją.

Homofobija sporte gali būti ne tik atvira, bet ir pasyvi – per užuominas, juokelius ar tylų nepritarimą. Šios mikroagresijos prisideda prie to, kad LGBTQ+ sportininkai nebesijaučia saugūs. Įdomu tai, kad moterys sportininkės dažniau viešai atskleidžia savo seksualinę orientaciją. Tačiau tai nereiškia, kad jų kelias buvo lengvesnis. Dalis sportininkių vis dar susiduria su stereotipiniu požiūriu.

Per pastarąjį dešimtmetį matome teigiamų pokyčių. Didžiosios sporto organizacijos - FIFA, NBA ar Olimpinis komitetas, vis dažniau viešai deklaruoja palaikymą LGBTQ+ žmonėms. Kai kuriose lygose rengiamos „Pride“ savaitės, o žaidėjai dėvi simbolinius atributus, pavyzdžiui, vaivorykštės spalvų raiščius.

Tiesa, simboliniai gestai ne visada reiškia giluminį pokytį. Kaip pažymi žmogaus teisių organizacija „Human Rights Watch“, kol sportininkai vis dar bijo būti savimi ir kol nėra aiškių bei griežtų mechanizmų kovai su homofobija sporto institucijose, tol šie pokyčiai liks paviršutiniški.

Ekspertai teigia, kad būtina ne tik skatinti atvirus pasisakymus, bet ir užtikrinti sisteminę apsaugą: nuo psichologinės pagalbos sportininkams iki aiškių sankcijų prieš diskriminaciją. Homoseksualumas sporte tebėra jautri tema, apie kurią kalbėti vis dar reikia drąsos. Kol tai išlieka tabu, tol sportininkai bus priversti rinktis tarp karjeros ir asmeninės tapatybės. O tai – pasirinkimas, kurio neturėtų tekti daryti niekam.