Ženklai ir signalai be abejonės buvo subtilūs, kad nebūtų pastebimi pašalinių, tačiau pakankamai aiškūs tiems, kurie žinojo, ko ieškoti.

• Kalbos kodai ir žargonas 

Vienas iš paprasčiausių būdų atpažinti kitą homoseksualų vyrą buvo slaptos kalbos arba žodžių kodai. Pavyzdžiui, XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje Anglijoje gėjai naudojo *Polari* – specifinį žargoną, kuris buvo populiarus tarp Londono homoseksualių vyrų.

Jungtinėse Amerikos Valstijose XX amžiaus viduryje kai kurie vyrai naudojo frazę „a friend of Dorothy“ (Dorotės draugas), siekdami užmaskuoti savo homoseksualumą. Šis terminas kilo iš populiarios knygos ir filmo „Ozo šalies burtininkas“, kur pagrindinė veikėja Dorotė simbolizavo užuojautą, draugystę ir palaikymą.

• Skrybėlės, žiedai ir kiti aksesuarai

Vienas iš ryškesnių, tačiau vis dar subtilių homoseksualumo ženklų buvo tam tikri aksesuarai, pavyzdžiui, drabužių detalės ar papuošalai. XX amžiaus viduryje populiarus ženklas tarp gėjų buvo raudonos spalvos kaklaraištis ar nosinaitė.

Dar vienas įdomus pavyzdys – XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje žiedas ant mažojo piršto. Tuo laikotarpiu daugelis homoseksualių vyrų dėvėjo mažą žiedą ant dešinės rankos mažojo piršto, kaip subtilų signalą, kad priklauso homoseksualų bendruomenei. 

• Gvazdikas atlape 

Raudonas arba žalias gvazdikas buvo dar vienas subtilus simbolis, ypač tarp išsilavinusių vyrų. Pavyzdžiui, garsus airių rašytojas Oscaras Wilde’as dažnai nešiojo žalią gvazdiką atlape. Wilde’as, kuris buvo viena ryškiausių savo laikmečio homoseksualumo ikonų, šį aksesuarą pavertė neoficialiu homoseksualių vyrų simboliu. Panašiai imta vertinti ir žalios spalvos vyrų aprangą.

• Rankų gestai ir laikysena

XX amžiaus pradžioje homoseksualūs vyrai dažnai naudojo subtilius rankų gestus, kad pritrauktų dėmesį arba parodytų, jog yra „savi“. Pavyzdžiui, viešose erdvėse, tokiose kaip parkai ar tualetai, vyrai naudodavo rankų judesius – lengvą prisilietimą prie plaukų, subtilų rankos mostą ar žvilgsnį, kuris galėjo būti suprastas kaip kvietimas. 

• Literatūrinės ir meninės užuominos

Menininkai ir rašytojai taip pat padėjo kurti subtilius homoseksualumo ženklus, kurie tapo savotiškais „atpažinimo kodais“. XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje homoseksualūs vyrai dažnai užsimindavo apie tam tikrus autorius, poeziją ar meno kūrinius, kurie buvo laikomi „gėjų kultūros“ dalimi. 

Pavyzdžiui, Oscaras Wilde’as ir jo kūryba buvo dažnai minimi homoseksualių vyrų pokalbiuose kaip savotiškas „testas“. Jei kitas žmogus žinojo, apie ką kalbama, tai galėjo būti ženklas, kad jis priklauso bendruomenei. 

• Viešos vietos – susitikimų žemėlapis

Viena iš svarbiausių homoseksualių vyrų bendravimo dalių buvo žinios apie tam tikras vietas, kurios buvo laikomos „saugiais“ susitikimų taškais. XX amžiaus pradžioje ir viduryje tokios vietos kaip parkai, tam tikri barai ar net viešieji tualetai tapo homoseksualių vyrų susitikimo erdvėmis. Pavyzdžiui, Niujorke garsus Stonewall Inn baras iki šiol laikomas gėjų teisių judėjimo simboliu. 

Europoje žinomi parkai, tokie kaip Londono Hampstead Heath, taip pat tapo populiariomis susitikimų vietomis, kur subtilūs žvilgsniai, gestai ar laikysena buvo naudojami atpažinti bendraminčius. Ne išimtis buvo ir sovietų okupuotose teritorijose. Vilniuje homoseksualūs žmonės pažinčių ieškojo keliuose baruose, taip pat šalie traukinių stoties.

• Spalvos simbolika

Spalvos buvo dar vienas svarbus ženklas, padėjęs homoseksualiems vyrams atpažinti vieniems kitus. Pavyzdžiui, XX amžiaus pradžioje rožinė spalva dažnai buvo siejama su homoseksualumu. Tačiau II pasaulinio karo metu nacių režimas pavertė rožinį trikampį stigmatizuotu ženklu, naudotu koncentracijos stovyklose homoseksualiems vyrams žymėti. Vėliau, XX amžiaus pabaigoje, gėjų bendruomenė šį simbolį pavertė savo pasipriešinimo ir pasididžiavimo ženklu. 

• Kodai drabužiuose – spalvingos nosinaitės

XX a. septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose homoseksualūs vyrai JAV pradėjo naudoti nosinaičių kodą, kuris tapo subtiliu, tačiau efektyviu būdu parodyti savo seksualinius interesus ir polinkius. Kiekviena nosinaitės spalva ir jos nešiojimo vieta (kairėje arba dešinėje kišenėje) simbolizavo tam tikrą fetišą ar seksualinį vaidmenį. Šis kodas ypač išpopuliarėjo San Francisko gėjų klubuose. 

• Muzika ir popkultūra

Tam tikri muzikos atlikėjai ir dainos taip pat tapo homoseksualų bendruomenės simboliais. Pavyzdžiui, Judy Garland ir jos daina „Over the Rainbow“ tapo homoseksualumo metafora, o pati Garland buvo laikoma gėjų ikona. 

Homoseksualūs vyrai visais laikais rado būdų, kaip subtiliai ir saugiai parodyti savo seksualumą tiems, kurie tai supras. Šie ženklai ir kodai ne tik padėjo užmegzti ryšius, bet ir tapo solidarumo bei pasipriešinimo įrankiais. Šiandien, kai daugelyje pasaulio vietų homoseksualumas tampa vis labiau priimtinas, tokie kodai tampa mažiau reikalingi. Tačiau jų reikšmė išlieka svarbi kaip istorinis liudijimas apie bendruomenės kovą už teisę būti savimi.