Menininkas teigia, kad net taip vadinamų „meškiukų“ kultūroje vis daugiau norima matyti raumeningus vyrus, rašoma paskelbtame interviu BearWorldmag. Taip pradedam pamiršti, kad vyrai yra skirtingi ir visi jie patrauklūs bei gražūs. Kenney Mencher bando skleisti pozityvaus požiūrio į kūną žinią.

„Jau daugelį metų turėjau problemų priimti savo kūną senstant. Taigi, pradėjau piešti žmones, kurie buvo panašesni į mane, ir supratau, kad nesu vienas, kai atradau kitus meškiukus ir „kūno pozityvumo“ sąvokas“, - prisipažįsta menininkas.

Kenney Mencher tapo aliejiniais dažais ir naudoja technikas, kurias išmoko būdamas paauglys, mokydamasis pas Max Ginsburg ir Irwin Greenberg Aukštojoje meno ir dizaino mokykloje. Paveiklai tapomi be eskizo, vienu prisėdimu, dedant vieną dažų sluoksnį ant kito.  Vadinamąjį alla prima („iš pirmo karto) metodą 1600-aisiais išpopuliarino dailininkas Karavadžas.

„Vienas iš dalykų, kuriuos mėgstu daryti, yra žaisti su tapatybe, kūno pozityvumu ir formaliais tapybos aspektais, tokiais kaip kompozicijos spalva ir tekstūra. Man patinka piešti meškiukus ir apskritai vyresnio amžiaus vyrus, kurie turi apkūnesnius kūno tipus ir daug plaukų“, - sako menininkas. - „Mano tapybos misija yra padėti vyresniems vyrams, kaip aš, priimti savo kūną ir skatinti kūno pozityvumą“.

Kenney Mencher teigia, kad jo paveiksluose esantys vyrai nėra tik jo modelių atvaizdai. Jie turi savo gyvenimo istorijas, jausmus, mintis.

„Aš linkęs galvoti apie paveikslo figūras kaip personažus, o ne tik modelius“, - aiškina jis kalbėdamas apie paveikslą „Du vyrai alėjoje“. - „Kiekvienai figūrai stengiausi sukurti savitą charakterį, kuris, mano manymu, gali patikti mano auditorija. Ar jie pora? Kas čia vyksta? Norėjau, kad žiūrovas susimąstytų, apie ką jie kalba. Tikiuosi, kad tai sukurs istoriją“.

Savo darbuose vyras nori matyti tuos žmones, kurie nesulaukia kitų menininkų dėmesio. Daugiausiai todėl, kad neatitinka šiuolaikinių dirbtiniai sukurtų standartų.

 „Aš sutelkiu dėmesį į „nestandartinį“ tiek vyrų, tiek moterų grožį. Man labiausiai įdomu reprezentuoti žmones, kuriems neatstovauja žinomi menininkai“, - pasakoja jis.

Ir priduria: „Šie vaizdai sukurti tam, kad paskatintų diskusiją apie tai, kaip mes matome pasaulį. Daugelis vaizdų yra pagrįsti vaizdinėmis, literatūrinėmis ir kalbinėmis klišėmis, kurias užplūdo filmai, televizija ir spauda. Šiuose paveiksluose netiesiogiai nurodoma, kaip žiniasklaida verčia mus matyti pasaulį, tačiau nors žiniasklaida ir siekia surasti vienalytį požiūrį, mes visi viską matome skirtingai. Mano paveikslai yra rašalo dėmių testai, ir jie kelia klausimą, apie tai koks yra jūsų požiūris?“.