„Kad esu homoseksuali, supratau, turbūt, trylikos keturiolikos metų“, - sako Jūratė. – „Kol neišvažiavau studijuoti, niekam nesakiau, žinojo tik mano pusseserė“.

Ji sako, jog gerokai užtruko kol ji sąmoningai priėmė savo tikrąją tapatybę. Pagrindinė ją lydėjusi baimė – visuomenės atstūmimas.

„Jeigu tu supranti, kas esi, sąmoningai gyveni tą gyvenimą, reiškia, kad būsi visuomenėje paribys, visada būsi atstumtasis. Man tą rolę prisiimti buvo sudėtinga, buvo baisu, nes nežinojau, ar susirasiu darbą, turėsiu karjerą“, - apie nuogąstavimus patirtus savęs pripažinimo link sakė J. Juškaitė.

Ji pripažino, jog jai reikėjo specialistų pagalbos geriau save suvokti ir sustiprėti. „Nemažai laiko praleidau psichoterapeutės kėdėje ir, manau, kad tai yra kelias, kurį daugeliui reikia nueiti. Tu tame augi, matai neigiamas nuostatas, jautiesi nepilnavertis, kažkoks kitoks. Galbūt kartais žmonės neturi tokios intencijos, bet kažkokia užuomina ar remarka gali gerokai labiau įskaudinti“, - apie jautrumą aplinkai kalbėjo Jūratė.

Nepaisant to, kad Jūratė dažnai pasirodo viešumoje su savo partnere, ji sako, kad tik užsienyje gali pasijausti atsipalaidavusi.

„Negaliu pasakyti, kad Lietuvoje jaučiuosi iki galo saugi arba atsipalaidavusi. Kai išvykstame į užsienį, tikrai jaučiuosi jai daug artimesnė. Galbūt čia yra vienas iš tų dalykų, ties kuriuo man pačiai reikia dirbti. Ties didesniu pasitikėjimu visuomene, laisvės ir užtikrintumo pojūčiu“, - sako Jūratė.