Barbaros giminės paieškos apima keliones po mažus kaimelius, pokalbius su ten gyvenančiais žmonėmis, prarastas viltis rasti tuos, su kuriais sietų kraujo ryšiai, bet ir džiaugsmą naujomis pažintimis.

Čia ukrainietiški identitetai daugiausia randami (o gal  tik ieškomi?) per negatyvius istorinius ir politinius aspektus ir tragedijas – antisemitizmą, homofobiją, queer žmonių nematomumą ir diskriminaciją, lyčių nelygybę, įvairias ekonomines ir branduolines nelaimes. 

Tačiau prie giminės paieškų ir keblių problemų sprendimų atsiranda ir trumpi pozityvūs epizodai. Be specialiai iš šaldiklio ištrauktų naminių virtinukų, šventinio šokinėjimo per laužą bei liaudies dainų, randasi tuomet besikuriančius feminizmo bei LGBT judėjimus palaikantys bei jais besidomintys žmonės – tradicinį Ukrainos vaizdinį, jo niekur nepradangindami, papildo ir tuometinės dabarties atgarsiai.

Filmas „Mano babuška: ukrainietiškų tapatybių paieškos“ rodomas rugpjūčio 9 d. po Liubarto tiltu kaip vienas iš „Meno avilio“ organizuojamų „Gilios upės tyliai plaukia“ seansų.