Šiuo metu yra prisijungę 166 svečiai ir 18 narių Jūs esate neprisijungęs |
Naudotojas Slaptažodis Prisiminti mane šiame kompiuteryje
| registruotis | Lietuvos vėliava Angliška vėliava
Visuomeninė Lietuvos LGBT svetainė
Visuomeninė Lietuvos gėjų ir lesbiečių svetainė
Sauna

Apklausa

Ilgiausių jūsų santykių su antra puse trukmė:

Rezultatai | Kitos apklausos

Balsų: 134, komentarų: 0

Reklama


Renginiai

Autumn No.11: Season Opening | SOHO LIVE - Jurgis Brūzga 09/29 22:00 - 09/30 07:00, SOHO CLUB, Vilnius

Underwear Party @ Glamour Gay Sauna 09/29 22:00 - 09/30 08:00, Glamour Gay Sauna, Vilnius

Ladies & Friends Night Out I 2017.09.29 I Friday I Relax Club 09/29 21:00 - 09/30 04:00, RELAX CLUB, Vilnius

After Midnight Treasure @ SOHO 09/30 22:00 - 10/01 07:00, SOHO CLUB, Vilnius

Gay Naked Party @ Glamour Gay Sauna 09/30 22:00 - 10/01 08:00, Glamour Gay Sauna, Vilnius

Visi renginiai »
Mirtis į tylą

Buvo šaltas rudens vakaras. Purške lietaus dušas. Iš dangaus nostalgiškai žvelgė vakarė. Gatvę blankiai apšvietė barchatiniai žibintai.
Ant mokyklos laiptų sėdėjo jaunuolis. Retais kartais sunkiai atsidusdavo, kartais šyptelėdavo ir vis žvelgė į dangų. Jo rankoje smilko cigaretė, kuri beje visai neatliko savo pareigos.
Vaikinas numetė nuorūką ir atsistojo. Dar kartą žvilgtelėjo į dangų, karčiai šyptelėjo ir pasuko namų link.
Už jo nugaros trinktelėjo durys. Jis pametė raktą ant grindų, nusispyrė batus, nusivilko striukę. Įėjo į kambarį, visu garsu paleido muziką ir pradėjo... rėkti. Po kelių minučių išjungė radiją ir stovėjo spengiančioje tylioje. Jo širdis daužėsi kaip po maratono bėgimo, jis tankiai alsavo.
Staiga į duris pasigirdo skambutis. Jis sukluso, sulaikė kvėpavima ir staiga kruptelėjo, kai vėl išgirdo tik šį kartą beldimą. Lėtu žingsniu, kliūdamas už baldų, virsdamas už baldų jis prieina prie durų, bet prisimena, kad raktai kažkur ant grindų. Suklumpa ir pradeda apgraibom jų ieškoti, o į duris nesiliauja beldimas. Uščiuopęs šaltą metalo gniužulą strykteli ir įkiša raktą į spyną. Kelis kartus pasuka ir pro durų plyšį prasiveržia šviesa, kuri priverčia stipriai užsimerkti.
-Labas Adrianai,- tyliai ištarė už durų stovintis vyras
-Ko nori?-Adrianas atsiremė į duris.
-Tu toks piktas. Kas atsitiko?
-Pavargau... Sunki buvo diena,- Adrianas užsimerkė.
-Gal einam kur nors?- pasiūle naktinis svečias
-O gal tu užeik pas mane, pavaišinsiu konjaku.
-Gerai. Neatsisakysiu taurelės,-žmogus meiliai šyptelėjo.
Jie įėjo į kambarį. Adrianas mostelejo ranka į fotelį, o pats priėjo prie kambario kampe stovinčio stalelio, ant kurio sustatyti grafinai ir buteliai, ir pripyle du stikliukus. Svečias idėmiai sekė jaunuolio judesius, jo veidu nuslydo vylinga šypsena.
-Prašau,- Adrianas padavė taurelę.
-Dekui,-Vyriskis švelniai pirštais perbėgo per ištiestą ranką. Adrianas staigiai ją patraukė, nepatenkintas papurtė galvą o žvilgsnis nukrypo į sieną.
-Gal turi geros muzikos?
-Pasirink pats. Visi įrašai ten,-Adrianas mostelejo galvą. Jis jautėsi toks pavargęs ir nusilpęs, kad klestelėjo į fotelį ir užmerkė akis, visą teisę šeimininkauti palikdamas svečiui. Netrukus pasigirdo švelni, raminanti muzika ir Adrianas pradejo snausti. Tačiau jis jautė kaip užgeso šviesa, girdėjo kaip spragtelėjo žiebtuvėlis ir pradėjo traškėti žvakė.
-Tomai, ka tu darai?-Tingiai paklausė vaikinas.
-Stengiuosi sukurti jaukią atmosferą,-pašnibždom ištarė vyriškis,-tikiuosi tu nieko prieš?
-Daryk ką tinkamas...
-Kas tau?-nustebęs paklausė Tomas
-Jau sakiau, esu pavargęs.Ko prikibai?-ataidejo suirzes balsas.
-Atsiprašau... Nepyk...,-vyriškis atsistojo,- gal jau eisu. Matau, tu tikrai pavarges. Adrianas į tai nieko neatsakė, jam norejosi ištarti žodžius, kurie priverstu Tomą pasilikti, tačiau liežuvis jo neklausė.Jaunuolis sunkiai atplešė vokus ir tai ką pamatė jį nustebino:ant stalo, šalia žvakes, jos šviesoje mirgėjo žiedas.Adrianas pakilo is fotelio ir šūktelėjo:
-Tomai!
Tačiau į jo riksmą atsiliepė tik stiprus durų trinktelėjimas. Adrianas skubiai apsirengė ir išbėgo į lauką. Šaltas vėjo gūsis iškladė nuovargį ir miegus kaip dūmą.Jaunuolis vėl pašaukė, bet jam atsakė skubus žingsniai grindiniu.
"O varge"- pamane Adrianas "aš jį įžeidžiau". Jis pamatė nutolstantį siluetą ir metėsi į tą pusę.
Netrukus Tomas pajuto stiprų trūktelėjimą už rankos. Jis staigiai apsigrežė ir išpaudė:
-Ko?
-Tomai! Atsiprašau jei padariau kažką ne taip,- Adrianas tankiai alsavo,- Atleisk man.
-Paleisk,- Tomas piktai ištraukė ranką.
-Klausyk, gal griškim pas mane ir pasikalbėkim?
Tomas prisimerkęs žiurėjo į Adrianą. Jo gylus ir skvarbus žvilgsnis grežė Adrianą kiaurai. Atrodė, kad dedamos visos pastangos norint įsiskverbti į vidų. Adrianas virpėjo kaip lapelis, bet jis ištenge šypsotis nors tai buvo labiau panasu į prašymą. Tik nežinia ko...
-Tu visas sustiręs,- ištarė Tomas, nusivilkdamas paltą,-Apsivilk.
-Ačiū.-Adrianas susisiautė.-Einam namo?
-Einam.
Eidamas Tomas vis zvilgčiojo į susitraukusį Adrianą. Jie vienas nuo kito ėjo per pora žingsnių ir vyriškis stengėsi tą atstumą išlaikyti, kad neglumintų jaunuolio ir nepablogintų ir taip ne per geriausios situacijos.
Netrukus jie pasiekė vaikino namus. Juos sutiko šiluma ir švelni  muzika. Buvo tamsu, tik žvakės likučiai žybčiojo lyg viltis, kuri užgesta žmogui mirus.
Adrianas įjungė šviesą ir kambarys akinančiai nutvisko. Tomas tylėdamas stovėjo tarpduryje . Jis lauke vaikino žodžių. Bet kokių, kad tik jis netylėtų. Vyriškis lėtai susileido ant grindų, susikryžiavo kojas ir parėmė galvą, iš padilbų stebėdamas Adrianą.
-As negaliu jo priimti,- apžiurinėdamas žiedą pasakė jaunuolis,-tai per brangi dovana.
Tomas tylėdamas atsistojo, priejo prie stalelio, paėmė dėžutę ir lėtai pavartė ją rankose.
-Gali.Tau turėtų tikti. Pasimatuok,- jis švelniai paėmė Adrianą už rankos. Netrukus ant vaikino rankos sužibo deimančiukai. O Tomas vis dar nepaleido Adriano, žiurėjo į rudas jo akis, šypsojos. Jis degė noru pajusti jo lupas prie savuju, viduje kunkuliavo aistra. Ir jis... ištarė:
-Taip ir maniau, kad tau turetų tikti.
Adrianas spirgėjo iš laimes, jis suprato, kad paprasto ačiū čia neužtenka, todėl apkabino Tomą. Tačiau susigėdęs atsitraukė.
-Atsiprašau,- sumurmejo
-Viskas gerai,- Tomas perbėgo pirštais per Adriano plaukus,- tau nereikia bijoti savęs. Atsimink, kad mes nedarom nieko bloga, tik teikiam vienas kitam malonumą. Man gera būti su tavimi, jausti šalia savęs, gerti į savę tavo kūno kvapą. Tu mano gyvenimo siūlas, jei mane paliksi - nustumsi į pražūti. Man labai taves reikia. Labai...
-Tomai, aš tave myliu,-Adrianas suspaudė Tomo ranką.
-Klysti tai ne meilė. Tai tik aistra...Dabar ji tave užvaldžius, todėl ir šneki apie meilę.
-O kas yra meilė?
-Aš tau parodysiu,- Tomas atsake į Adriano veiksmą paimdamas ranką ir pridedamas ją ten kur plakė širdis,-ar jauti kaip ji daužosi?
-Jaučiu. Bet jaučiu ir šį tą daugiau,- kalbėjo vaikinas lėtai sakstydamas Tomo marškinius. Neskubėdamas juos nuvilko ir paglosėe raumeningą kuna.Lėtai nuslydo žemyn.Užkišo du pirstus už kelnių.Atsegė sagą...Jis jaute kaip patankejo Tomo alsavimas. Adrianas žinojo, kad jam patinka tai kas dabar vyksta, todėl tęsė toliau. Tuo tarpu Tomas bučiavo vaikino akis, nosį, skruostus, tačiau venėe lūpų.
Netrukus jie atsidurė ant grindų. Mylėjosi ilgai, karštai ir aistringai, apimti palaimingo jaudulio.Ir kai pagaliau išvargę, tankiai alsuodami gulėjo ekstazėje, saulė jau buvo patekėjusi, o už langų girdėjosi paukščių choras.
Po keliu minučių Adrianas užmigo, tvirtai apkabinęs Toma, lyg bijodamas jį prarasti. Jis šypsojosi per miegus, o jo pirstu galiukai kartai sujudėdavo,suteikdami Tomui saldų malonumą. Bet greitai ir jis užmerkė akis, nugrimzdamas į saldų miegą.
Gal ši istorija skamba banaliai, gal tai tik tušti žodžiai, tačiau ji parašyta norint paskatinti žmones išsakyti savo mintis ir jausmus. Nebijoti nieko ir realiai žiurėti į gyvenimą. Mokėti kovoti už save ir savo "likimo" brolius. Net jei esi šiek tiek kitoks...

PAGARBIAI ARLEKINAS