Šiuo metu yra prisijungę 60 svečių ir 3 nariai Jūs esate neprisijungęs |
Naudotojas Slaptažodis Prisiminti mane šiame kompiuteryje
| registruotis | Lietuvos vėliava Angliška vėliava
Biseksualų diena
Visuomeninė Lietuvos LGBT+ svetainė
Prevencijos Centras

Apklausa

Kaip vertinate G. Nausėdos pasisakymus LGBTQ+ temomis?

Rezultatai | Kitos apklausos

Balsų: 59, komentarų: 0

Renginiai

Biseksualų diena 09/23 - 09/23

UNderwear party @ Glamour gay sauna 09/24 22:00 - 09/25 07:00, Glamour gay sauna, Vilnius

GayNaked party @ Glamour gay sauna 09/25 22:00 - 09/26 07:00, Glamour gay sauna, Vilnius

Weekend Horoscopes: Libra @ SOHO 09/25 22:00 - 09/26 07:00, SOHO CLUB, Vilnius

Visi renginiai »

Reklama



Autorius Martynas, sekmadienį, 2021.03.28 09:30. Perskaityta 922 kartus

Holivude jau kelis mėnesius verdant diskusijoms, ar homoseksualius personažus filmuose turėtų įkūnyti tik homoseksualūs aktoriai, gayline.lt kalbina Uršulę Bartoševičiūtę. Laisvai samdoma režisierė, šiuo metu pradedanti naują projektą Vilniaus mažajame teatre, savo spektakliuose nevengia atviro kalbėjimo įvairiomis temomis, jai nesvetima ir LGBTQ+ tematika.

Režisierė Uršulė Bartoševičiūtė // Asmeninio arch. nuotr.Režisierė Uršulė Bartoševičiūtė // Asmeninio arch. nuotr.

Kokia jūsų nuomonė, ar heteroseksualūs aktoriai gali sukurti pilnaverčius LGBTQ+ bendruomenės atstovų vaidmenis filmuose ir serialuose. Kaip yra teatre?

Tai idealus atvejis, kai homoseksualūs žmonės vaidina homoseksualius personažus. Tai skatina aktorių, trupių, teatrų atsivėrimą, bendradarbiavimą, užtikriną teisingą reprezentaciją, skatina visuomenę suprasti savo pačios margumą. Man sunku įsivaizduoti, kaip heteroseksualus žmogus galėtų suvaidinti translytę kintančią tapatybę. Kita vertus, tai nereiškia, kad heteroseksualūs aktoriai tokių vaidmenų neturi imtis.

Kai žvelgiu į savo spektaklius, eskizus, matau, kad visuose mano darbuose įvykdavo vienoks ar kitoks homoerotinis momentas. Dauguma personažų buvo heteroseksualūs, bet buvo ir bučinių, glamonių, romantinių jausmų tos pačios lyties atstovams scenos, ir tai, tikiuosi, yra mano mažas indėlis kalbant, kad žmogaus seksualumas yra labai plataus spektro.

Viskas įmanoma, jei tai daroma su pagarba. Aš, nebūdama LGBTQ+, bet turėdama įvairialypį draugų ratą, galiu suprasti tarpžmogišką santykių dinamiką, galų gale paklausti jų, jei man kyla klausimų. Kita vertus, mes turime leisti sau klysti. Lietuvoje, deja, už klaidą baudžiama, to mus moko jau mokykloje. Režisierius, menininkas, kaip ir bet kurios kitos srities atstovas, turi teisę klysti. Jis turi turėti nuomonę, jis gali ją išreikšti garsiai, bet mes turime suvokti – kitą dieną, pasikeitus jo patirčiai, jis gali manyti kitaip.

Koks yra teatro santykis su mūsų realiu gyvenimu? Ar jo paskirtis – atspindėti realybę, ją parodyti, atskleisti, ar vis dėlto jis kuria savitą pasaulį, kuris tik iš dalies remiasi realaus gyvenimo nuotrupomis ir išgyvenimais?

Teatras yra labai įvairus. Yra teatro, kuris absoliučiai nesusijęs su realybe. Tai tarsi belaikis teatras, kuris labiau susijęs su pasąmoniniais, tarpžmogiškais, sapniškais tyrimais, metafizika. Iš esmės jis galėtų rastis bet kurioje Europos valstybėje, bet kuriuo laikmečiu, jei tik jį praleistų cenzūra.

Yra ir dokumentinis teatras, jo šaknys būtent ir slypi realybėje. Jo esmė ir yra tikrovė, tiesa, gal kiek sutirštinta, pakreipta tam tikru kampu. Šie du skirtingi teatro būdai tuo pačiu metu gali ir persipinti.

Yra grynasis politinis teatras, kolektyvinės kūrybos būdu kuriamas teatras, agitprop‘inis teatras ir daug kitų.

Taip pat yra laikui, visuomenei ir sociumui jautrus teatras, kuriam svarbu vieta, erdvė ir laikas, kuriame jis yra. Jis nebūtinai tiesmukai, bet kažkuria prasme referuoja į laikmetį, kurį nagrinėja (pristato).

Mano nuomone, teatras neprivalo nieko daryti, jį kuria žmonės, kuriems tuo metu aktualios tam tikros temos, klausimai, tie žmonės naudoja skirtingus metodus, žanrus, literatūrą ir t.t. Daug pilnavertiškesnis teatras dažnai įvyksta žiūrovo pasąmonėje, kurią suaktyvina sceninis veiksmas. Scenoje gali vykti kažkas visiškai priešingo, nei tai, ką šis veiksmas išprovokuoja žiūrovo smegenyse, fantazijoje.

Man teatras yra fantazijos šventė. Tai yra vieta, kurioje labai mažai taisyklių, o realybę gali įvairiai sukinėti, hipertrofuoti, minkyti ir ja spekuliuoti.

O kokia jūsų kuriamo teatro paskirtis?

Mano karjera nėra ilga, bet panašu, ryškėja tendencija, kad kuriu teatrą, kuris yra socialiai jautrus. Man ilgą laiką svarbiausias dėmuo kūryboje yra moteris – tiek kaip kūrybinės komandos dalis, tiek kaip meno kūrinio subjektas ir objektas. Teatro lauko feminizavimo procesai man labai svarbūs, noriu į teatrus, ypatingai valstybinius ir nacionalinius, ateiti su moterimis kolegėmis menininkėmis. Istoriškai teatro laukas yra dominuojamas vyrų. Tiesa, jaunų moterų režisierių yra vis daugiau ir ši statistika džiugina.

Ar vaidinti – reiškia būti kažkuo kitu? Ir kiek svarbu aktoriui vaidinant būti savimi?

Teatro laukas neįtikėtinai daugialypis. Vienuose spektakliuose svarbu išlaikyti save ir „nevaidinti“. Kituose spektakliuose svarbu absoliučiai atsisieti nuo savęs, kurti personažą, kuris neturi nieko bendro su tavimi.

Didžiulis džiaugsmas yra dirbti su asmenybėmis, aktoriais, kurie domisi menu, aktoriais intelektualais, kurie turi socialinę, politinę poziciją, nuomonę. Šios nuomonės gali prieštarauti manajai, bet mes turime prabangą repeticijų salėse kalbėti ir diskutuoti.

Man labai įstrigo mano dėstytojos Godos Dapšytės pasakyti žodžiai, kad visas teatras yra politinis, nes jis kalba apie individą visuomenėje, o individas visuomenėje, kaip konstruktas, yra politinis. Aš tai dažnai kartoju savo aktoriams – mes viską darome politiškai. Daug kas su manimi nesutinka. Yra aktorių, kurie vaidybą laiko misija ir galvoja, kad jie užsiima sielų ganymu, ir režisierių yra daug taip galvojančių. Aš manau, kad sielovada užsiima kita institucija.

Net jei aktoriaus užduotis yra suvaidinti save, tai iš esmės nėra įmanoma, nes jis vis vien vadovausis kita logika, spręs kaip tas jo asmens ir naujo personažo lydinys veikia konkrečiose situacijose ir fiktyviame pasaulyje. Aktorius reprezentuoja vaidmenį, t. y. jam neprivaloma pačiam jausti, veikiau reprezentuoti, ką jaučia šis fantomas.

Čia labai svarbus momentas. Tai, ar įmanoma reprezentuoti tai, kuo nesi, kai kalbame apie LGBTQ+ vaidmenis? Su kokiais iššūkiais susiduria režisierius ir aktoriai, kuriant tokius vaidmenis, kuriais galėtų patikėti ne tik heteroseksualus žiūrovas, bet ir LGBTQ+ bendruomenei priklausantis žiūrovas?

Aš grįžtu prie feminizmo, nes jis man atsako į šį klausimą. Režisierė, aktorė, dramaturgė Sandra A. Daley-Sharif, paklausta, kas yra feministinė pjesė, atsakė, kad tai tokia pjesė, kai į bet kokį moters vaidmenį žiūrima iš trijų dimensijų, t. y., kai aktorius yra atsidavęs pilnavertei to žmogaus reprezentacijai, nekuria klišės, negilina stereotipo, o analizuoja personažą visapusiškai. Pavyzdžiui, prostitutės gyvenimas neapsiriboja tik tuo, kad ji siūlo sekso paslaugas. Ji turi kur kas platesnį gyvenimą, praeitį, charakterio savybes, santykius, kurie ir formuoja jos visumą. Manau, kad taip pat yra ir su LGBTQ+. Jei aktorius kuria LGBTQ+ personažą, tai jo seksualinė orientacija yra viena iš dedamųjų, o ne asmens visuma, dominantė.

Manau, kad heteroseksualus aktorius gali kurti LGBTQ+ vaidmenį, jei tokios kūrybos procesas pagrįstas pagarba to žmogaus gyvenimo ir tapatybės dedamosioms, toms trims dimensijoms ir suvokimui, kad nei mano, nei tavo, nei to personažo seksualinė orientacija nėra mus galutinai apibrėžiantis ir pilnai įprasminantis dėmuo. Tai yra vienas iš daugelio dėmenų, kurių visuma ir sudaro personažo identitetą.

Tačiau sunku plačiau kalbėti lokaliais pavyzdžiais, nes Lietuvos teatre LGBTQ+ personažai pasirodo ypatingai retai. Dabar bandau prisiminti personažus, kurie scenoje ne simptomatiškai turėdavo homoerotinius santykius, o priklausė LGBTQ+. Prisimenu Gintaro Varno spektaklį „Tiksinti bomba“ (Teatras „Utopija“), Maciej Gośniowski-Gąsiu režisuotą „Borderline Queen. Kerštas“ (Lietuvos Nacionalinis dramos teatras) ir Vido Bareikio režisuotas „Žalgirės“ (dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė) (Kauno Nacionalinis dramos teatras).

O kodėl taip yra? Ar bijoma tokiomis temomis kalbėti? O gal tai yra todėl, kad labai sunku sukurti tokius personažus?

Matau kelias priežastis. Pirmiausia, daug LGBTQ+ teatro menininkų nėra „išėję iš spintos“, arba nekuria spektaklių, susijusių su šita problematika. Aš tikrai norėčiau šią aikštelę atiduoti šiems žmonėms, kad jie galėtų kalbėti apie savo patirtis, o ne ateiti iš šalies ir analizuoti.

Suprantu, kad man daug saugiau kurti šia tema, nes jeigu ir būsiu kaltinama propaganda, agenda, Sorošo fondais, ar neo-liberalizmu, tai nebus nukreipta į mano asmenį. Jei LGBTQ+ menininkas kalbėtų ir kurtų šia tema, jis susilauktų kritikos ne tik dėl meno kūrinio, bet ir dėl savo asmens, esą jis bando eksplikuoti visuomenei neaktualias temas, aiškinasi savo asmenines problemas ir griauna tradiciją.

Antroji priežastis – nors šiuolaikinėje dramaturgijoje vis daugiau netradicinės orientacijos personažų, bet šios pjesės arba neišpopuliarėja, arba šis dėmuo statant yra atmetamas kaip pašalinis ir nereikalingas. Yra ir tam tikra pjesių leidybos problema Lietuvoje. Pjesės tiek verčiamos, tiek rašomos dažniausiai tik pagal užsakymus būsimam pastatymui. Taigi rasti tikrai gerą pjesę, talpinančią tiek LGBTQ+ temas, tiek feminizmo diskursus, tiek įdomų socio-politinį pjūvį, gerą personažų įkrovą, įdomias situacijas yra sudėtingas ir ilgas procesas.

Panaši padėtis buvo ir su moters vaidmenimis? Kalbu apie tikrus personažus, o ne tuos, kurie sukurti iš vyro perspektyvos.

Tikrai taip. Iki 1970 m. visa teatro istoriografija buvo išskirtinai vyriška. Rimti feministiniai dramaturginiai tekstai nebuvo analizuoti, arba buvo kurti ir analizuoti nedidelės, feminizmu besidominčių žmonių grupės. Tekstai nebuvo spausdinami. O jei jie nespausdinami, tai nėra ir didelių pastatymų. O jei nėra main-stream‘inių spektaklių, autoriai negauna pajamų ir jų kūriniai nepasiekia redakcijų. Manau, kad yra labai daug pjesių, kurios nagrinėja LGBTQ+ klausimus, bet jos nėra išleistos dėl vienų ar kitų priežasčių.

Aš atsimenu, kai buvau antrame kurse, stačiau Edward Albee pjesę „Zoologijos sodo istorija“. Analizuodami pjesę nusprendėme, kad vienas iš personažų yra homoseksualus, nors to pjesėje parašyta nebuvo. Ilgai ieškojome ir neradome priežasties, kodėl vienas iš personažų dvi valandas kalbasi su kitu vyru parke, nors šis jam žiaurus, tarsi neatsiranda priežasčių pateisinančių jo elgseną. Todėl sukūrėme platesnį personažo kontekstą, kad jis yra susituokęs su moterimi, augina du vaikus, bet slapta yra homoseksualus. Ir tas santykis, kurį jis užmezga su kitu vyru susitikęs jį parke, jam yra svarbus, nes kitas veikėjas atvirai jam pasako, kad yra turėjęs santykių su vyru. Po šio eskizo, teko ilgai kalbėtis su kurso vadovu, kuris galiausiai pasakė, kad „aš suprantu lesbietes, jos bent kuria grožį“. Po šio sakinio ginčytis su vadovu nebeliko prasmės, nes čia mes jau niekaip vienas kito neperkalbėsime.

Man žmogaus tapatybės tema buvo ir yra svarbi. Yra žmonių, galvojančių, kad tai yra smulkmė, susijusi tik su maža dalimi visuomenės, kad yra didesnių ir svarbesnių dvasinių esybės problemų, dėl kurių verta ginčytis ir apie jas kurti. Man nesuprantama, kai galvojama, kad žmonių dvasinės problemos yra didesnės už iššūkius susijusius su žmogaus identitetu. Bet, juk dvasinės problemos ir kyla žmoguje, kuris turi vienokį ar kitokį identitetą. Kaip aš galiu konstruoti nerimą, nepriimdama domėn to, kad tas žmogus nerimą galimai jaučia dar ir dėl to, kad patiria aplinkinių neapykantą, ar nepripažinimą, smurtą dėl to, koks jis yra. Jis nuolat turi permąstyti save ir savo vietą mūsų šalyje – jei tai nėra ontologinė būties problema, tada aš nežinau, kokios yra tos problemos. Savo esatį ir patirtį aš suprantu kaip moteriškąją, tokia mano biologinė ir socialinė lytis, aš pergalvoju lūkesčius ir socialinius vaidmenis, stereotipus, kuriuos man primeta mūsų visuomenė. Juk tai ir yra mano būtis.

Bet kaip įmanoma išvengti tam tikrų klišių ir stereotipų kuriant LGBTQ+ personažą? Ypač suvokiant, kad tai susiję su identitetu ir LGBTQ+ žiūrovas bus labai jautrus tam, ką jis matys scenoje?

Jautrumas aplinkai yra kūrybos raktas. Kuo daugiau LGBTQ+ žmonių atsivers bendravimui, tuo visuomenė taps atviresnė įvairiems žmonėms, o ir aktorius galės susitikti ir kalbėtis su kitokiais nei jis, atrasti atsakymus, kaip kurti savo personažą.

Režisieriaus jautrumas taip pat labai svarbus. Nenoriu sakyti, kad jis turi būti tolerantiškas, nes pats žodis „tolerancija“ man susijęs su mintimi „aš leidžiu tau būti“, jis suponuoja mano dominavimą. Mums reikia daugiau nei tolerancijos. Mes turėtume mokytis vieni iš kitų. Aš ne toleruoju tavo egzistavimą, aš bendrauju ir draugauju su tavimi, man reikia tavo dalyvavimo mūsų bendruomenėje, visuomenėje. Kaip mes galime tikėtis, kad LGBTQ+ atstovaujantis personažas bus pilnavertis, jei jį kuriantis aktorius niekada savo gyvenime neturėjo pokalbio su asmeniu iš LGBTQ+ bendruomenės. Arba nežino, kad tokį turėjo.

Vienas mano islandų aktorių yra gėjus. Mes statėme spektaklį, kuriame vaidino trys moterys ir jis. Tiesa, nei vienas iš aktorių nebuvo heteroseksualus, visi aktoriai kalbėjo apie tokią savo seksualumo patirtį (galbūt dėl to, kad Islandijoje niekada dėl to nebuvo stigmatizuojami). Spektaklyje personažai keitėsi, kiekvienas aktorius vaidino kelis personažus. Tai, kad aktorius gyvenime neslepia savo orientacijos, ne tik išlaikė autentiką, bet ir suteikė galimybę komiškai žiūrėti į situacijas, juoktis, galėjome naudoti stereotipinius motyvus, pavyzdžiui, feminizuotą raišką, nes tas žmogus jaučiasi komfortabiliai kurdamas vaidmenį, kurį pats puikiai suvokia. Tokiu atveju mes galime juokauti apie orientaciją, kurti ir juoktis patys iš savęs, iš visų seksualinių orientacijų, iš visų lyties tapatybių, nes seksualumas yra takus, jį reikia švęsti, o ne gniaužti ir tildyti. Tai ne nuodėmė, tai dalis kiekvieno mūsų.

Būtent tokios akimirkos atveria duris tikrai kūrybinei laisvei.

Mes iki šiol nesame matę tiek įtraukties, kiek turime dabar. Baisu sakyti, kad tai maksimumas, nes tokiu atveju kartelė yra labai žema. Bet mes privalome galvoti, kaip judėti į priekį. Kaip kad sakė Donatas Paulauskas – „jei ne pirmųjų Baltic Pride organizatorių ir dalyvių drąsa, dar ir šiandien diskutuotume, ar reikia, ar nereikia“. Bet eitynės įvyko, pasaulis nesugriuvo.

Ačiū už pokalbį.

Donato Stankevičiaus fotografijos iš spektaklio „Iš kūno ir kraujo“

Spausdintuvas versija spausdinimui | Pasidalinti pasidalinti | Klaida pastebėjote klaidą?

Dalinkimės

Email E. paštu

Dalintis su Facebook Facebook

Dalintis su Twitter Twitter

Dalintis su Myspace MySpace

Dalintis su Frype.lt Frype.lt

Dalintis su Blake.lt Blake.lt

Komentarai

Norėdamasi komentuoti, turite būti užsiregistravęs ir prisijungęs

prisijungti | registruotis