Šiuo metu yra prisijungę 120 svečių ir 8 nariai Jūs esate neprisijungęs |
Naudotojas Slaptažodis Prisiminti mane šiame kompiuteryje
| registruotis | Lietuvos vėliava Angliška vėliava
Su Šv. Kalėdomis ir Naujaisiais Metais
Visuomeninė Lietuvos gėjų ir lesbiečių svetainė
Įvairi šeima

Apklausa

Ar Lietuva paskutinė Europoje įteisins tos pačios lyties porų sąjungas?

Rezultatai | Kitos apklausos

Balsų: 248, komentarų: 9

Reklama


Renginiai

Gay Naked party @ Glamour Gay Sauna 12/16 22:00 - 12/17 08:00, Glamour Gay Sauna, Vilnius

Cold Weather Buzz @ SOHO 12/16 22:00 - 12/17 07:00, SOHO CLUB, Vilnius

Sunday Chill @ Glamour Gay Sauna 12/17 20:00 - 12/18 03:00, Glamour Gay Sauna, Vilnius

S.T.A.Y.A.K. @ Glamour Gay Sauna 12/22 22:00 - 12/23 08:00, Glamour Gay Sauna, Vilnius

Fluffy & White @ SOHO 12/22 22:00 - 12/23 07:00, SOHO CLUB, Vilnius

SoHot Muscle Classics @ SOHO 12/23 22:00 - 12/24 07:00, SOHO CLUB, Vilnius

Visi renginiai »

Autorius Mindaugas Kluonis, pirmadienį, 2010.12.13 12:32. Perskaityta 29932 kartus

Šia pakankamai bendra homoseksualių santykių ir homofobijos apžvalga siekiama parodyti homoseksualių santykių suvokimo kaitą istorijos raidoje bei nurodyti mitų apie homoseksualumą ir homofobijos kilmės šaltinius, skaitytojui suteikiant galimybę plačiau suvokti istorinį kontekstą ir plėtojant jo gebėjimus diskutuoti homoseksualumo temomis. Straipsnyje kalbama apie vyrų homoseksualumą, nors didelė dalis tendencijų tinka ir kalbant apie homoseksualias moteris, tačiau moterų homoseksualumo istorija yra nagrinėta daug mažiau dėl istorinių šaltinių trūkumo ir istorinio moterų seksualumo ignoravimo.

Bizantijos imperatorius Justinianas I (527 – 565), Fresk. (cc) WikipediaBizantijos imperatorius Justinianas I (527 – 565), Fresk. (cc) Wikipedia

Žymus Amazonės regiono gentis tiriantis Brazilijos antropologas Dennis W. Werner nurodo, kad homoseksualūs santykiai yra evoliucijos produktas, būdingas daugumai gyvūnų rūšių, tarp jų ir žmogui. Jis pastebi, kad homoseksualių santykių praktikavimo įvairiose kultūrose variacijos neretai atspindi hierarchinius santykius, išreiškiamus per seksualinę veiklą.

D. W. Werner įžvalgas patvirtina dauguma mokslininkų, tiriančių pirmykštes visuomenes, bei istoriniai duomenys apie homoseksualias praktikas, vyravusias iki abraominių religijų įsigalėjimo pasaulyje kolonizacijos ir imperijų periodu (1450–1960). Anot George Mason Universiteto istorijos profesoriaus Peter N. Stearns, dauguma priešistorinių rankiotojų ir medžiotojų bendruomenių neturėjo aiškių lyties ribų seksualiniams santykiams. Kita vertus, išlikę šaltiniai apie daugumos senųjų civilizacijų bei genčių papročius rodo gana aiškius seksualinių praktikų ryšius su socialine hierarchija, kuri stiprėjo vystantis žemdirbystei ir sudėtingėjant visuomenėms. Išlikę šaltiniai (mitai, įstatymai ir pan.) rodo, kad seksualiniai santykiai iki abraominių religijų įsivyravimo buvo grįsti ne lyties, bet galios, kurios išraiška buvo penetracija skirtumais. Kitaip tariant seksualinių praktikų priimtinumas buvo grindžiamas tuo, ką vienas asmuo daro kitam, o ne lytimi.

Penetratorius („aktyvas“) daugelyje senovės kultūrų paprastai turėdavo aukštesnį socialinį statusą nei „pasyvioji“ pusė – bruožas, būdingas daugeliui primatų rūšių naudojančių seksualinius santykius tarp tos pačios lyties atstovų kaip vieną konfliktų dėl statuso sprendimo būdų. Daugelis ankstyvųjų agrarinių kultūrų penetracijos procesą siedavo su galia ir vyriškumu, o priimantieji partneriai buvo siejami su silpnumu ir moteriškomis savybėmis. Tinkamais seksualiniais partneriais penetracijos aktui daugumoje kultūrų laikyti žemesnio socialinio statuso vyrai, vergai, karo belaisviai, eunuchai, paaugliai (kaip dar ne „vyrai“) ir, žinoma, moterys. Suaugę vyrai (nuo 21 metų) daugumoje kultūrų buvo laikomi netinkamais seksualiniais partneriais penetracijai, išskyrus feminizuotą jų dalį, kuri dažniausiai buvo asocijuojama su „trečiąja lytimi“ ir socialiai verčiama perimti moterims būdingus vaidmenis. Vyrų feminizacija ir receptyvus jų vaidmuo daugumoje kultūrų buvo laikoma antrarūšiškumo požymiu ir atspindėjo moters vaidmens nuvertinimą patriarchalinėse kultūrose. Moderniosios homofobijos ištakos yra neatsiejamos nuo patriarchalizmo ir su moterimis siejamų savybių nuvertinimo, todėl lyčių vaidmenų dekonstravimas ir eliminavimas yra vienas esminių homofobijos įveikimo būdų, o normatyvinis „vyriškumas“ ir „moteriškumas“ veikia kaip faktorius stigmatizuojantis homoseksualias praktikas.

Homofobija, egzistavusi iki abraominių religijų įsigalėjimo, susijusi su lyties vaidmenimis ir statuso santykiais, iš esmės beveik nei vienoje kultūroje nebuvo įdiegta į įstatymų lygmenį. Daugumoje visuomenių lytinių santykių srityje, kalbant šiuolaikiniais terminais, kaip įprasta seksualinė praktika vyravo biseksualumas, nors ir ribojamas griežto statuso ir amžiaus rėmų.

Išskirtinę padėtį iš esmės užėmė judaizmas, nuo VI – VII amžiaus prieš mūsų erą ypač stipriai koncentravęsis į prokreacinį lytinį aktą. Istorikai iš esmės sutaria, kad tokią koncentraciją lėmė judėjų siekis apsaugoti savo neįprastą religinę praktiką (monoteizmą) nuo kitų religijų, kuriose ne į prokreaciją nukreipti lytiniai aktai buvo visiškai priimtini, įtakos bei didinti gimstamumą mažoje izoliuotoje tautoje. Jei aplinkinių kraštų dievai ir deivės bei juos garbinančios tautos ir užsiėmė įvairiomis seksualinėmis praktikomis savo malonumui, tai judėjų dievas sekso apskritai nepripažino, o pats seksualinis potraukis buvo traktuojamas kaip dieviškoji bausmė už Ievos nuodėmę. Senasis Testamentas Kunigų knygoje aiškiai nurodo, kad homoseksualūs santykiai turi būti baudžiami mirties bausme. Religinės judaizmo nuostatos, smerkiančios homoseksualius santykius, plito kartu su krikščionybe Romos imperijoje. Krikščionybė, susiformavusi kaip universalizuota judaizmo atšaka perėmusi nemažai idėjų iš stoicizmo filosofijos, pabrėžusios žemiškų džiaugsmų atsisakymą, diegė istoriškai visiškai naują susilaikymo nuo lytinių santykių sampratą, smerkiančią iš esmės bet kokį seksą. Vienintelė leistina seksualinės veiklos rūšis buvo vaginalinis aktas prokreaciniais tikslais. Homoseksualioms praktikoms buvo skiriamas ypatingas dėmesys, kadangi didžioji dalis pagrindinių Rytų religijų, populiariausių krikščionybės varžovių, dvasininkų praktikavo homoseksualius santykius, kaip vieną vaisingumo kulto formų. Todėl homoseksualių asmenų (ypač feminizuotų, kadangi didelę dalį pagrindinės ankstyvosios krikščionybės konkurentės Didžiosios Motinos Kibelės (krikščionybėje „Babilono kekšės“) religijos dvasininkų sudarė eunuchai) persekiojimas, buvo vykdomas ne tik religiniais, bet ir politiniais motyvais, siekiant eliminuoti krikščionybės konkurentus. Po beveik šimtą metų trukusių pagoniškųjų religijų persekiojimų 391 m. krikščionis imperatorius Teodosijus I uždraudė visas pagoniškąsias religijas. Taip pat šis imperatorius įvedė ir mirties bausmę už homoseksualius santykius.

Savo kulminaciją homofobija pasiekė Bizantijos imperijoje valdant Justinianui I (527 – 565), kuris ne tik patvirtino mirties bausmę už homoseksualius santykius, bet ir teigė, kad homoseksualių santykių praktikavimas sukelia epidemijas ir gamtos katastrofas, kurios siaubė Bizantijos imperiją jo valdymo metu. Toks pasaulėvaizdis Vakarų Europoje paplito po 1348 – 1350 metų maro epidemijos, kuomet dėl darbo jėgos trūkumo valstybės ėmėsi diegti į prokreaciją orientuotą seksualinę politiką ir bandė rasti „atpirkimo ožius“, kurie neva sukėlė epidemiją. Epidemija paskatino didžiulę antisemitizmo ir homofobijos bangą Europoje, kuri tęsėsi nuslopdama ir vėl sustiprėdama iki pat XIX amžiaus. Šios bangos kulminacija buvo pasiekta Florencijoje 1494 – 1498 metais valdant vienuoliui Savonarolai, kuris iškilo į valdžią smerkdamas homoseksualius santykius, o tapęs Florencijos valdovu vykdė žmonių, įtariamų homoseksualiais santykiais, masines egzekucijas (šalia knygų deginimo, švenčių ir net kosmetikos uždraudimo).

Pastebėtina, kad religijos įtaka nebuvo visą apimanti ir istorijoje galima aptikti tam tikrus „atšilimo“ periodus homoseksualių santykių atžvilgiu net viduramžiais. Artimi Anglijos karaliaus Ričardo I Liūtaširdžio ir Prancūzijos karaliaus Pilypo II santykiai XII amžiaus pabaigoje – XIII pradžioje nebuvo laikomi kažkuo neįprasto, nors XIV amžiuje homoseksualus Anglijos karalius Edvardas II buvo nužudytas su aiškia užuomina, jog prie to prisidėjo ir jo homoseksualumas. Be to, homoseksualūs santykiai XII amžiuje buvę tiesiog viena svetimavimo formų XIV amžiuje jau traktuoti kaip mirtina nuodėmė.

Žvelgiant iš istorinės perspektyvos homoseksualių santykių smerkimas yra glaudžiai susijęs su politiniais procesais ir kova dėl valdžios. Krikščioniškoji homofobija formavosi kaip politinės kovos tarp krikščionių ir ikikrikščioniškųjų religijų išdava. Būtent krikščionybės tapimas valstybine Romos imperijos religija homofobiją padarė teisinio ir socialinio diskurso esmine sudėtine dalimi Europoje ir yra vienas ją palaikančių veiksnių. Visuomenės sekuliarizacija, valstybės ir bažnyčios atskyrimas, prasidėję XVIII amžiuje ir tebesitęsiantys iki šiol, yra svarbus veiksnys kovojant su homofobiniu diskursu. Krikščionybės įtakos ir religingumo silpnėjimas yra glaudžiai susijęs su homofobijos apraiškų mažėjimu visuomenėje, todėl valstybės sekuliarizacija (atribojimas nuo religijos) yra efektyvi homofobinio diskurso, giliai suaugusio su dominuojančiomis krikščionybės denominacijomis, mažinimo priemonė.

Pastebėtina, kad tradiciškai islamas buvo kur kas mažiau nei krikščionybė angažuotas smerkiant ir persekiojant homoseksualių santykių praktikavimą. Tačiau situacija pradėjo keistis europiečiams įgijus karinį pranašumą ir prasidėjus kolonijinei imperijų epochai (1450 – 1960). Šios epochos metu įvyko du svarbūs pokyčiai susiję su homoseksualių santykių traktavimu: homofobijos universalizacija (paplitimas pasauliniu mastu) ir homoseksualių santykių patologizacija, kaip Švietimo epochos (XVIII a.) produktas. Ispanų konkistadorai atradę Pietų Ameriką buvo šokiruoti jos gyventojų seksualinių papročių laisvumo ir homoseksualių santykių priimtinumo. Seksualiniai vietos gyventojų papročiai buvo pradėti naudoti jų faktinio genocido pateisinimui, kuris buvo pateikiamas kaip „civilizavimas“. Užkariautojai naikino ne tik vietines kolonizuojamų kraštų (Azijos, Afrikos, Amerikos, Australijos) kultūras, bet ir diegė europietiškas-krikščioniškas normas ir pasaulio suvokimą. Kolonizacijos įtakoje homoseksualius santykius draudžiantys įstatymai įvesti Amerikoje, Afrikoje, Azijoje arba tiesiogiai kolonizatorių (ypač britų), arba dėl europiečių įtakos (Japonijoje). Krikščioniškos pasaulėžiūros primetimas su joje įdiegta homofobija sukuria įvaizdį, kad homoseksualių santykių nepriimtinumas yra universalus kultūrinis fenomenas, būdingas daugumai pasaulio valstybių ir kultūrų, o ne tik specifinės kultūros rezultatas. Kolonizacijos įspaudas iki šiol žymus buvusiose britų kolonijose Afrikoje ir Azijoje, kur homoseksualius santykius draudžiantys įstatymai išlikę kaip kolonizatorių palikimas. Kolonizacijos procesas paskatino ir homofobinių nuostatų įtvirtinimą islame − taip pat abraominėje religijoje, perėmusioje ankstesnes krikščionybės nuostatas homoseksualių santykių atžvilgiu. Pastebėtina, kad buvusiose Prancūzijos kolonijose, kuriose po Prancūzijos revoliucijos 1791 m. buvo panaikinta bausmė už homoseksualius santykius, homofobijos lygis yra mažesnis nei buvusiose britų kolonijose. Prancūzijos praktika Napoleono karų metu buvo išplatinta Europoje ir prisidėjo prie progreso mažinant homofobines nuostatas teisiniu lygmeniu, tačiau, deja, Napoleono pergalės nebuvo ilgalaikės ir XIX amžiuje pasaulyje įsivyravo Britų imperija ir „Viktorijos laikų moralė“, kuri, seksualumo požiūriu, buvo itin konservatyvi, patriarchalinė ir reakcinė.

Pradinė epochos stadija (ypač XVI a.) pasižymėjo mirties bausmių už homoseksualius santykius įvedimu valstybių lygmeniu (Vokietijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Prūsijoje). Gana dažnas reiškinys, itin sustiprėjęs XVIII amžiuje, buvo homofobinės isterijos, ypač ryškios Anglijoje ir Olandijoje, kurių metu vykdyti intensyvūs homoseksualių žmonių persekiojimai.

XVIII amžiuje prasidėjusi švietimo epocha, sutapusi su sparčiu mokslo vystimųsi XVII – XVIII amžiuje, susilpnino religinę homofobijos bazę, kadangi didelė dalis švietėjų, ypač prancūzų, buvo ateistai, taip pat sustiprino mokslo vaidmenį, kuris seksualinėje sferoje pasireiškė kaip religinių nuostatų išvertimas į „mokslinę“ kalbą. Gydytojai vietoje dvasininkų ėmėsi „nenatūralių“ seksualinių santykių prevencijos užtikrinimo. Sekso patologizacija buvo glaudžiai susijusi su „Viktorijos laikų morale“, kuri ypatingą dėmesį skyrė vaikystei (įskaitant „gydymą“ nuo masturbacijos), pornografijai ir kitiems su seksu susijusiems reiškiniams, kuriuos reikėjo riboti siekiant užtikrinti „moralę“. Bandymai patologizuoti homoseksualius santykius buvo daugiausia susiję su įvairiomis „degeneracijos“ teorijomis, propaguotomis Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje. Prasidėjusi kaip nusikaltėlių identifikavimas iš veido ir kitų fizinių bruožų 1790 m., XIX amžiaus pabaigoje homoseksualumo patologizacija tapo psichologų tyrimų objektu. Šioje epochoje buvo padėti pagrindai homoseksualumo „gydymui“, praktikuotam daugiausia Jungtinėse Valstijose bei Europoje, homoseksualių santykių siejimui su pedofilija ir kitomis parafilijomis. „Gydymai“, kurių metu iki pat XX a. 8-ojo dešimtmečio buvo taikoma lobotomija (dalies smegenų jungčių nutraukimas), elektrošokas ir kastracija, sužalojo tūkstančius homoseksualių žmonių Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Vėliau buvo pereita prie „gydymo“ „psichologiniais“ metodais, žalojant asmens nebe fizinę, bet psichinę sveikatą. Nemenką rolę medikalizuojant seksą vaidino ir finansiniai stimulai, kadangi padaugėjus „ligų“, padidėjo ir galimybės gydytojams užsidirbti jas „gydant“. XIX amžiuje buvo „gydoma“ netgi masturbacija. Iš esmės su homoseksualumo medikalizacija susijęs ir terminų „homoseksualumas“, „biseksualumas“, „heteroseksualumas“ išplitimas ir tapimas diskurso apie seksualines orientacijas dalimi, nors pats „homoseksualumo“ terminas pirmą kartą pavartotas 1869 m. pamflete, kritikuojančiame Prūsijos įstatymus, baudžiančius už homoseksualius santykius.

Kita vertus, švietimo epochoje bei imperijų amžiuje įvyko ir teigiamų poslinkių: buvo pradėta naikinti įstatymus draudžiančius homoseksualius santykius, pradedant 1791 m. Prancūzija, 1822 m. – Ispanija, 1830 m. – Brazilija, buvo naikinama mirties bausmė už homoseksualius santykius. Besiformuojančio liberalizmo filosofai, pradedant Jerremy Bentham, pradėjo pasisakyti už homoseksualių santykių dekriminalizavimą, vėliau ši tradicija tapo būdinga ir socialdemokratų partijoms. 1867 m. Karl Heinrich Ulrichs tapo pirmuoju homoseksualiu asmeniu, kuris viešai pripažino esąs homoseksualus ir ėmėsi ginti homoseksualių žmonių teises. Po rašytojo Oscar Wilde teismo, kuriame jis buvo nuteistas kalėti už homoseksualius santykius, 1895 m. pradėjo kurtis homoseksualių žmonių teises ginančios grupės. XX amžiaus pradžioje homoseksualių žmonių teisių gynimo centru tapo Berlynas, kuriame 1919 m. buvo įkurtas žymaus gėjų aktyvisto Magnus Hirschfeld Sekso tyrimų institutas, pradėjęs vykdyti mokslinius seksualinės orientacijos ir sekso tyrimus. XIX a. ir XX a. pradžioje pasiektą progresą nutraukė nacizmo iškilimas Vokietijoje: homoseksualūs žmonės Vokietijoje, o vėliau ir daugumoje Europos šalių buvo įkalinami ir žudomi koncentracijos stovyklose. M.Hirschfeld institutas buvo sudegintas. Persekiodami homoseksualius žmones, naciai pasinaudojo sukauptais tyrimais ir Vokietijoje galiojusiu reikalavimu homoseksualiems žmonėms registruotis, siekiant apsisaugoti nuo diskriminacijos, nes nuo jos buvo saugomi tik užsiregistravę homoseksualūs asmenys. Šie registrai tapo asmenų įkalinimo koncentracijos stovyklose pagrindu. Negana to, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, homoseksualūs žmonės, priešingai nei visi kiti, nebuvo išlaisvinti, tačiau turėjo pabaigti atlikti nacių skirtą bausmę. Nacistinio režimo nusikaltimai homoseksualiems žmonėms iki šiol nesulaukė deramo įvertinimo. Nacių įvestus įstatymus, apribojančius homoseksualių žmonių teises, buvo delsiama atšaukti dar daugiau nei 20 metų.

Iš esmės iki XX amžiaus vidurio pasaulyje įsivyravo Europai būdingas požiūris į homoseksualius santykius, pasireiškiantis valstybės vykdomu homoseksualių santykių teisiniu reguliavimu.

Su kolonializmu iškilo ir įvairios rasistinės teorijos apie vienų asmenų grupių pranašumą kitų atžvilgiu, įgimtas psichologines savybes. Tokio pat pobūdžio, kaip ir rasistiniais samprotavimais buvo grindžiamas ir homoseksualių santykių patologizavimas, jų pavertimas parafilija (nukrypimu). Šios teorijos niekada nebuvo pagrįstos patikimais empiriniais tyrimais ir yra patikimos ne daugiau nei tokie „mokslai“ kaip astrologija ar alchemija. Homoseksualumo priskyrimas sutrikimui yra sietinas ne su medicina, bet su sumokslinta nuodėmės sąvoka, tarp „iškrypimų“ įterpusia ir masturbaciją, kuri, kaip teigta, sukelia psichines ligas, aklumą ir pan. Teiginiai apie homoseksualių santykių „nenormalumą“ prilygintini teiginiams apie masturbacijos žalą, kadangi bet koks lytinis aktas nuo masturbacijos iš esmės skiriasi tik tuo, kad jame dalyvauja daugiau nei vienas žmogus ir tarp jų vyksta dar ir tam tikras bendravimo procesas. Konsentiniai (veiksnių asmenų tarpusavio sutarimu atliekami) lytiniai santykiai neturi jokio pagrindo būti laikomi sukeliančiais kitokias pasekmes nei masturbacija. Homoseksualių santykių patologizacijos proceso priežasčių ir eigos suvokimas bei dekonstravimas yra vienas įrankių, kuriais galima eliminuoti rasistinių teorijų pobūdžio teiginius apie homoseksualumą.

XX a. Vokietijos istorija rodo, kad homoseksualių žmonių teisės gana greitai gali būti pamintos atsiradus politiniam interesui, todėl būtina iš anksto atkreipti dėmesį į neigiamus reiškinius ir bandymus jas paminti bei imtis visos įmanomos to prevencijos.

Po Antrojo pasaulinio karo, ypač XX a. 7-ajame dešimtmetyje, žmogaus teisių plėtotė smarkiai paspartėjo Europos šalyse ir Šiaurės Amerikoje. Ilgą laiką buvusi homofobijos platintoja Europa ėmėsi veiksmų ištaisyti kolonijinio laikotarpio klaidas. Pačioje Europoje ir Amerikose ėmė formuotis istoriškai naujas homoseksualių santykių tipas pagrįstas lygiaverčiais partnerių santykiais. Šie pasikeitimai skatina viltį, kad homofobija gali būti eliminuota.


Post Scriptum
Įdomioji istorija: Homoseksualumas Lietuvoje iki XX a. vidurio

Homoseksualių santykių raida Lietuvoje yra iš esmės beveik netyrinėta, tačiau pabrėžtina, kad Lietuva, kaip ir Lenkija, neturėjo įstatymo baudusio už homoseksualius santykius iki 1835 m., kuomet bausmės už homoseksualius santykius buvo įvestos visoje Rusijos imperijoje. Anot istoriko Jan Dlugosz, Jogailos sūnus Vladislovas IV, valdęs Lenkiją ir Vengriją (1434 – 1444), turėjo homoseksualių santykių. Teigiama, kad paskutinis Lietuvos ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis taip pat palaikė intymius ryšius su britų ambasadoriumi Sankt Peterburge. Taigi, kai kada pateikiami teiginiai apie homoseksualumo Lietuvoje nebuvimą viduramžiais neatitinka istorinių faktų.


Literatūra:




Autorius Mindaugas Kluonis


Šis straipsnis - Tolerantiško jaunimo asociacijos vykdomo projekto "Kovok už save - už LGBT teises" vienas iš veiklos rezultatų. Projektą remia Nyderlandų karalystės ambasada Vilniuje ir Nyderlandų karalystės užsienio reikalų ministerija.

Papildyta. PDF dokumentas su išnašomis.

Spausdintuvas versija spausdinimui | Pasidalinti pasidalinti | Klaida pastebėjote klaidą?

Dalinkimės

Email E. paštu

Dalintis su Facebook Facebook

Dalintis su Twitter Twitter

Dalintis su Myspace MySpace

Dalintis su Frype.lt Frype.lt

Dalintis su Blake.lt Blake.lt

Komentarai

Norėdamasi komentuoti, turite būti užsiregistravęs ir prisijungęs

prisijungti | registruotis

tatro

2010-12-13 12:46:58

Mindaugai, šaunuolis, kad nurodei pavardę, ir dar šaunuolis, kad nurodei literatūrą, kuria naudojaisi ruošdams straipsnį - tai jau aukštas lygis, nes kiti autoriai, kurie buvo remiami iš šio projekto net nepasivargino nurodyti pirminių ar antrinių šaltinių.

Wincik

2010-12-13 12:47:17

Manau kiekvienas iš mūsų turėtume perskaityti šį straipsnį. Ne viskas pateikta, bet pakankamai susistemintai perteikta homofobijos vystymosi raida.

Nuaze

2010-12-13 12:56:48

Labai geras straipsnis, bet norėtųsi, kad pačiam tekste būtų bibliografinės nuorodos sužymėtos. Nes radus įdomų teiginį, norėtųsi apie jį kažkur plačiau pasiskaityt, bet neaišku, kurią iš septynių knygų atsiverst.

CEO

2010-12-13 13:19:51

Pritariu.

Oxious

2010-12-13 19:27:46

Straipsnį papildžiau nuoroda į PDF dokumentą. Jame pateiktos detalios nuorodos.

Bipolar-Deviant

2010-12-13 14:14:44

Neblogas apžvalginis straipsnis, tačiau pernelyg didelis pasitikėjimas istorinio proceso dekonstravimo procedūromis gali labai greitai tapti socialinių mokslų ir vadinamojo kultūrinio reliatyvizmo tendencija tokiuose tyrimuose, ypač kai šiuolaikinės kultūros teorijos sąvokomis - homofobija, heteronorma, diskursas - neribotai pastarąsias nukeliant į praeitį, jų pagalba mėginama "perskaityti" istorijos tekstą. Tenoriu pasakyti, kad kyla didelė pagunda genezės, tapatumo paieškas kildinti iš istorinio proceso formacijų. Manau esant būtina tokius straipsnius papildyti evoliucinės psichologijos, šiuolaikinės biologijos ir neuromokslų įžvalgomis, duomenimis. Žinoma, apie "gėjų geną", net jeigu toks ir įmanomas, kol kas kalbėti yra per anksti, tačiau yra pakankamai kitų duomenų, liudijančių apie biologinius homoseksualumo prigimties pagrindus.

UTF16

2010-12-13 14:23:33

Persekiodami homoseksualius žmones, naciai pasinaudojo sukauptais tyrimais ir Vokietijoje galiojusiu reikalavimu homoseksualiems žmonėms registruotis, siekiant apsisaugoti nuo diskriminacijos, nes nuo jos buvo saugomi tik užsiregistravę homoseksualūs asmenys. Šie registrai tapo asmenų įkalinimo koncentracijos stovyklose pagrindu.

Oho!

kron

2010-12-13 14:24:01

Straipsnis praktiškai teigia, kad homofobija kaip sexualinių santykių kontroliavimas koja kojon žengė su civilizacija, o tolerancija - tai vos ne barbarybės ir ikicivilizacinių kultūrų bruožas.

Kokias išvadas iš to galėtų padaryti eilinis homofobiškas pilietis?

Oxious

2010-12-13 15:01:07

Man religija niekuomet neasocijavosi su civilizacija. Veikiau su tamsiaisiais amziais. Civilizacija pradejo zengti i prieki tik tuomet, kaip pradejo atsikratyti religiniu panciu. Senoves Graikija atrodo daug civilizuotesne nei ankstyvuju viduramziu Europa.

kron

2010-12-13 15:24:57

Wow! :DDD

Labai iškalbingas tamstos bandymas gretinti senovės graikus su apokaliptiniu Europos vaizdu po civilizacijos žlugimo...

Jeigu ant svarstyklių vienos lėkštės statysi ekonominę, politinę ir socialinę katastrofą su tautų kraustymusi, tai ant kitos pusės gali dėti, ką tik nori, ir rezultatą gausi, tokį kokį gavai.

Čia tas pats kas gretinti 1945-tų metų Vokietiją ir jos sudegintą Drezdeną su XIV a. Florencija.

Oxious

2010-12-13 15:36:46

Religija buvo ne civilizacijos variklis, o jos pančiai (gan iškalbingas sutapimas, kad civilizacija žlunga, kai vairą į rankas perima krikščionybė). Civilizacija vystėsi ne dėka šios religijos, o nepaisant jos trukdžių. Ir pagreitį įgauna, kai ji praranda įtaką. Tuo pat metu traukiasi ir homofobija.

kron

2010-12-13 16:56:02

Prašome į sceną šaltinius, kur istorikai tvirtintų, tai ką skelbi. :DDD

Ne kokio nors propagandisto/ideologo R. Dokinso pseudointelektualinių pasapaliojimų, nuomonės ir vertinimų istorijos tema, bet istorikų, konkrečiai - medievistų, kad jau tą laikotarpį paėmėme.

Aš suprantu, kodėl tu pagrįstai nemėgsti religijos ir ypač krikščionybės, bet neprofanuok ir neabsoliutink visko taip, nes tikrai juokingai atrodo.

CEO

2010-12-13 17:58:38

"...This, transferred to the field of science, means that faith of Christians was founded not on a cleverly excogitated system, but on what they recognized to be hard facts, so science has to accept facts, event when they seem to be against reason and rule.."

"...Greek science on the other hand bore strongly rationalistic character which is particularly evident in its attitude to towards change..."

"..He pointed out how insignificant had been progess of medical science since the time of the Greeks.."

Religion and the rise of modern science. R. Hooykaas (University of Utrecht).

kron

2010-12-13 18:13:14

Ir? :-)

Taip, eksperimentinis mokslas - išimtinai modernybės produktas.

kron

2010-12-13 16:58:14

Ir kaip ieškosi šaltinių, imkime šiuolaikinių istorikų darbus iš top 10 pasaulio universitetų.

Wincik

2010-12-13 23:20:42

Greičiau jau straipsnis teigia, kad homofobija žengė koja kojon su smurtu, prievarta, tamsumu ir žudynėmis. Nebent civilizacija laikome istorijoje neregėtą kitų religijų persekiojimą, fanatikų griaunamas bibliotekas, inkvizicijos laužus ir koncentracijos stovyklas. Jau nekalbant apie tai, kad homofobija tėra tik vienos religinės grupės ideologija susiformavusi specifinėms aplinkybėms, o ne universalus reiškinys, ką man atrodo ir norėta pasakyti šituo straipsniu.

GG

2010-12-13 16:33:56

Labai geras straipsnis!
Idomu! Bet labiausiai pritrenke dalykas, kurio ikisiol nezinojau:

"Negana to, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, homoseksualūs žmonės, priešingai nei visi kiti, nebuvo išlaisvinti, tačiau turėjo pabaigti atlikti nacių skirtą bausmę"

CIA TAI BENT!

Laukiam tesinio!

Is dalies sutinktu su Kron del _tolerancijos_ siejamos su barbarizmu ir atslikimu...

tatro

2010-12-13 17:11:52

kron, tavo reikalavimas pateikti įrodymus - absurdiškas, daugeliu atveju homsoeksualūs neva Lietuvoje tiap pat nėra diskirminuojami nes neva, anot tavęs, nėra akivaizdžių tai įrodančių faktų.

kron

2010-12-13 17:33:00

Nemanau, kad yra kvaila prašyti, jog kas nors apgintų populiarų stereotipą, mitą ar dogmą.

Psichiatrologas

2010-12-13 23:08:00

oho. koks straipsnis

Psichiatrologas

2010-12-13 23:50:27

"Konsentiniai (veiksnių asmenų tarpusavio sutarimu atliekami) lytiniai santykiai neturi jokio pagrindo būti laikomi sukeliančiais kitokias pasekmes nei masturbacija."


Labai paprasta. 1. sukuriam "neveiksnaus" žmogaus koncepciją. 2. įtraukiam į ją kas tik mums atrodo nepriimtinas, ar nepakankamas kaip žmogus a.k.a. subžmogus. 3. Pradedam teigti, kad mes galime spręsti už jį dėl jo seksualinio gyvenimo. Šis racionalizacijos mechanizmas vyksta norint įvykdyti paternalistinės kontrolės užmačias prieš jaunimą. Logiškai mąstant, jei su vaiku neleidžiama užsiimti seksualiniais santykiais, nes jis yra "neveiksnus", tai kokiu pagrindu galima pateisinti bet kokius prievartinius veiksmus prieš vaiką, jei jis pagal apibrėžimą negali jiems "sutikti"? Juk tada disciplinuojantis privalomasis švietimas tampa analogiška prievartos forma seksui, tik seksas skirtingai nei mokslas pats savaime jau laikomas prievartos aktu, kai tuo tarpu auklėjimas priskiriamas legitimuotos intervencijos instrumentu. Iš tikrųjų patys puritoniškieji idealistai nori prikišti rankas prie vaikų, kurie jų nuomone elgiasi, arba bent jau turi elgtis pagal iš anksto nustatytus normatyvinius modelius.

Psichiatrologas

2010-12-13 23:52:57

Po rašytojo Oscar Wilde teismo, kuriame jis buvo nuteistas kalėti už homoseksualius santykius... su paaugliu :)

Ozhys

2010-12-14 15:30:19

Va čia tai straipsnis.
Labai informatyvus.
Ačiū!

rasyt

2010-12-17 10:22:38

šaunuolis, Mindaugai. ačiū!