Šiuo metu yra prisijungę 63 svečiai ir 10 narių Jūs esate neprisijungęs |
Naudotojas Slaptažodis Prisiminti mane šiame kompiuteryje
| registruotis | Lietuvos vėliava Angliška vėliava
Tarptautinė diena prieš homofobiją
Visuomeninė Lietuvos LGBT+ svetainė
Sauna

Apklausa

Ar Jus tenkina pasiūlytos pataisos dėl partnerystės įteisinimo?

Rezultatai | Kitos apklausos

Balsų: 78, komentarų: 0

Renginiai

Visi renginiai »

Reklama



Atsiuntė DrugeliuMetas, antradienį, 2020.11.17 09:10. Perskaityta 1025 kartus

Kiek mes plačiai žinome apie translyčius asmenis? Aš asmeniškai beveik nieko ir nepažšstu nei vieno. Gal dėl to išsirinkau dar vieną Scanoramos filmą pavadinimu „Absoliučiai normali šeima“ (dan. En helt almindelig familie) (2020), kurį režisavo danų režisierė Malou Reymann (g. 1988).

Filmas: „Absoliučiai normali šeima“ / „En helt almindelig familie“Filmas: „Absoliučiai normali šeima“ / „En helt almindelig familie“

Istorija pasakoja apie itin netradicinę šeimą, kurioje vyras nusprendžia išsiskirti, nors turi paauglę dukrą ir netrukus paaugle tapsinčią jaunėlę. Išsiskyrimo priežastis labai paprasta: vyras nebegali meluoti nei sau, nei šeimai, jis trokšta tapti moterimi...

Kai prieš dešimt metų pamačiau pritrenkiantį filmą „Transamerika“ (2005) su „Nusivylusių namų šeimininke“ Felicity Huffman, man regis, kad niekas daugiau nebesukurs nieko įdomesnio šia tema. Na, neskaitant Čilės režisieriaus S. Lellio „Oskaru“ įvertintą „Fantastiška moteris“ (2017) ar absoliučiai kitokio žanro ir pobūdžio „Danų mergina“ (2015). Anuomet mane „Transamerika“ šokiravo gerąją prasme ir ilgą laiką nelabai ką šia tema išskirtinio žiūrėjau – būtent apie translyčių asmenų ir jų šeimos narių santykius. Visgi šis filmas (su pasauliniu indeksu „visai šeimai“) pasakoja ne apie translyčio asmens pasirinkimo priežastis ar jo dvasines problemas, bet renkasi jaunėlę šeimos narį, kuri yra aistringa futbolo žaidėja ir treniruojasi mergaičių komandoje, tačiau jai nepaprastai sunku susitaikyti, kad jos tėtis tapo moterimi. Įdomi režisierės pozicija vaizduoti, kad aplinkinis pasaulis tiesiog normaliai (daugiau ar mažiau) priima Tomo tapimą Agnese, o štai mergaitė, kuriai tėtis buvo futbolo žaidimo kelrodė žvaigždė, staiga išnyko, asimiliavo, tapo kažkuo kitu.

Iš tikrųjų kamera užfiksuoja visus mergaitės prieštaringus jausmus, kai ji būdama natūralioje savo terpėje gėdijasi, baiminasi patyčių ir jaučiasi vieniša, palikta likimo valiai. Iš mergaitės perspektyvos papasakota kiek kita LGBTQ versija. Dažniausiai būna, kad tėvams tenka „susidoroti“ su faktu, kad jų vaikas homoseksualus, ar yra mergaitė berniuko kūne (arba priešingai) ir tai dažnai yra traumuojanti patirtis visai giminei, nes tenka įveikti daug nerimo, stereotipų, nuostatų, netgi keisti pasaulėžiūrą, o šiame filme viskas priešingai – vaikai išgyvena šią traumuojančią susitaikymo patirtį, kad jų tėvas translytis. Bet argi visos tos „traumuojančios patirtys“ nėra iš tų pačių žmonių suskirstymo, visuotinai paplitusių homofobinių pažiūrų, kad vyras turi būti vyru, nes „Dievas taip sutvėrė“. Kas čia per davatkos argumentas, kai sakantis nuo akmens amžiaus nebuvo išpažinties pas kunigėlį? Viduramžių klišė. Suprantu režisierės užmačias atskleisti tas traumuojančias patirtis vien tam, kad būtų ne tik visuotinai formaliai legalizuota žmogaus gerbtinas pasirinkimas būti tuo, kuo jis gimė, bet ir pakeisti iš esmės žmonių nuostatas translyčių asmenų klausimu. Filmas apskritai kelia esminius politinius, žmogaus teisių ir sveikatos problemas, susijusias su sociumo nuostatomis ir nepagrįstomis baimėmis.

Daugiau: Siela maištinga.

Spausdintuvas versija spausdinimui | Pasidalinti pasidalinti | Klaida pastebėjote klaidą?

Dalinkimės

Email E. paštu

Dalintis su Facebook Facebook

Dalintis su Twitter Twitter

Dalintis su Myspace MySpace

Dalintis su Frype.lt Frype.lt

Dalintis su Blake.lt Blake.lt

Komentarai

Norėdamasi komentuoti, turite būti užsiregistravęs ir prisijungęs

prisijungti | registruotis