Šiuo metu yra prisijungę 107 svečiai ir 22 nariai Jūs esate neprisijungęs |
Naudotojas Slaptažodis Prisiminti mane šiame kompiuteryje
| registruotis | Lietuvos vėliava Angliška vėliava
Visuomeninė Lietuvos LGBT svetainė
Visuomeninė Lietuvos gėjų ir lesbiečių svetainė
Apklausa

Apklausa

Esate kairiarankis (-ė) ar dešiniarankis (-ė)?

Rezultatai | Kitos apklausos

Balsų: 1568, komentarų: 8

Reklama




Renginiai

Tarptautinė orgazmo diena 08/08 - 08/08

Snap Date City Life @ SOHO 07/28 22:00 - 07/29 07:00, SOHO CLUB, Vilnius

SoHot Endless Paradise @ SOHO 07/29 22:00 - 07/30 07:00, SOHO CLUB, Vilnius

Gay Naked Party @ Glamour Gay Sauna 07/29 22:00 - 07/30 08:00, Glamour Gay Sauna, Vilnius

Are you ready to party? @ SOHO 08/04 22:00 - 08/05 07:00, SOHO CLUB, Vilnius

Gay Naked Party @ Glamour Gay Sauna 08/12 22:00 - 08/13 08:00, Glamour Gay Sauna, Vilnius

I got Funk You got Soul @ SOHO 08/18 22:00 - 08/19 07:00, SOHO CLUB, Vilnius

Vilniaus queer festivalis „Kreivės“ 09/14 - 09/18, Vilnius

Visi renginiai »
Ubis

    Žuvėdra, suglaudusi sparnus, neria žemyn, ištyška į baltus purslus, vėl išneria, snape laikydama spurdančią sidabrinę gyvybę. Užplūdusi banga užlieja veidą, ir aš nebematau, kur ji nuskrido. Prieš akis suribuliuoja, šaižiai pliaukšteli, lyg būtų plyšęs milžiniškas tamtamas. Bet aš neišsigąstu. Jau buvau pripratęs prie jūros išdaigų, netgi pamėgau jas. Ir žuvėdrų klykavimas jau seniai nebebuvo šaižus, greičiau skambėjo lyg gražiausia muzika. Pripratau ir prie sunkių lašų, nuolat varvančių nuo blakstienų, ir prie pūvančios žuvies kvapo, kuris iš pradžių nežmoniškai rietė nosį, ir prie nuolat šlapio viršugalvio, skalbiamo lietaus ir bangų. Virvės, kuriomis buvau pririštas prie glitaus rąstgalio, išbrinko, įsirėžė į kūną. Skausmus dar labiau didino sūrus vanduo, kuriame skendėjau iki smakro.
Vėl atplūsta banga. Vanduo iš pradžių atslūgsta, smulkiom srovelėm nurieda krūtine, po to atsivedėjęs smogia į veidą, pliaukšteli ausyse, kliūsteli į nosį, užpildamas visą pasaulį.
Tris kartus – ryte, vidurdienį ir vakarop – nuo kranto atplyšta persenusi valtis, sunkiai vilkdama ant savęs užsėdusį žmogų. Tai Arnas. Mano veidas atgręžtas į jūrą, todėl nematau kaip jis pūlšdamas užgula atmirkusius irklus, stengdamasis nugalėti atgal bloškiančią bangą. Girdžiu tik buką girgždesį, artėjantį pliuškenimą.
Už nugaros baltuoja kopos, nelygiai apžėlusios kuokštais šiurkščių viksvų. Audringą dieną jose gailiai ūžauja vėjas, keikdamas niekam nereikalingą sausumą. O jūra? Ji dainuoja. Net audroje nėra rūstybės. Ir visai nesvarbu, kad atlekiantys vandens kalnai varo iš proto, apraizgo kūną šlykščiom jūržolėm, saujom pila į akis smėlėtas putas. Visai nesvarbu... Ir tada ji dainuoja.
Valtis sunkiai dunksteli į manąjį rąstigalį.
- Arnai?- pašaukiu.
Jis tykėdamas riša valtį prie šlapiam kamiene stirksinčios šakos. Bet man ir nereikia atsakymo.
Jis išima iš krepšio baltą skepetą, išdėlioja ant jos maistą. Ir maitina mane. Valgau duoną, kvepiančią jūra, geriu pieną, dainuojantį apie audrą. Net sūris man primena baltas bangų keteras.
Arnas turbūt laiko mane bepročiu, todėl stengiasi mikliau apsitvarkyti ir vėl išsprukti į krantą. Žemė jį traukia, traukia ta nuostabia trauka, kurią aš jau busiu pamiršęs. Jam brangios tos kvailos pušys, besiknisančios į žemę tam, kad gelmėse atrastų jūrą, brangios tos viksvos ir kelios saujos perdžiūvusio smėlio, kuris tik sumaišytas su tūkstančiais mirčių galėtų virsti gyvybe. Jis ieško laimės žemėje, kai ji čia, alsuoja gyvastimi, liulančia visame akiratyje.
O žuvėdros? Ar jos nepanašios į žmones? Puldinėja iš vienos vietos į kitą, kažko vis ieško, arba ramiausiai snaudžia, pakubusios ant bangų.
Kartais tolumoje praplaukia laivai. Tada man norisi juoktis, šaukti. Ne taip! Ne taip jūs plaukiat! Jei nemokat būt žuvėdrom, jei nesugebat grakščiai suptis putotose bangų keterose, tai kam darkot horizontą tais šlykščiais gremėzdais?
- Ačiu, Arnai.
- Tau reikia grįžti.
- Grižti? Ne. Suprask, Arnai, dar niekad nebuvau toks laimingas. Ne, negrišiu.
- Aš nebegaliu daugiau to slėpti nuo mamos. Tavęs jau pernelyg ilgai nėra. Grižk, pakvailiojai ir užteks.
- Pasakyk mamai, kad aš miriau, jei daugiau neturi ko pasakyti.
- Tu išprotėjai!
- Ne, pagaliau aš atėjau į protą.
Pro mus prasklendžia žuvėdra. Blyksteli žydrynėj balti kaip žaibas sparnai ir vėl nutolsta...
- Monika tavęs laukia.
- Ir jai pasakyk, kad aš miręs.
- Ji nepatikės!
- O tu įtikink.
Arnas sunkiai atsisėda ir, pasidėjęs ant kelių, ima tvarkingai lankstyti skepetą.
- Tu žinai, kad aš negalėsiu meluoti.
- Pasistenk ir galėsi. Tu juk paprastas žmogus.
- Nesuprantu, ko tu sieki?
Kliūstelėjusi banga nutildo mane, o Arno valtelę mesteli aukštyn. Monika! Manęs laukia! Po to, kai užtikau ją miegant su kitu, kai sutramdžiau savo audras ir prisiekiau visiems laikams paniekinti ir pamiršti jos varda!.. Ji manęs laukia! Žinoma, nesakau to Arnui. Jis gi vistiek nesuprastų.
Gyvenimas pernelyg purvinas, kad vėl norėčiau sugrįžti. Juk čia atėjau apsiplauti dulkes, pasinerti į gyvybę ir nesibaigiančioj meditacijoj iki skausmo išgryninti sielą.
Arnas, matyt, savaip išsivertė mano tylius apmąstymus. Pasilenkė, sugrabaliojo papuvusią virvę ir atmezgė mazgą.
- Kaip nori...- irklai slysteli vandens paviršiumi, ir valtis pamažu nutolsta į krantą.
Jis nesuprato. Jis tikrai manęs nesuprato. Jis paprasčiausiai palaikė mane bepročiu, todėl taip skubėjo. Nebijok, Arnai!.. Protu neužsikrečiama...
Diena ropščiasi į vakarą. Nuo kranto pūstelėjęs vėjas atneša vos juntamą pušų kvapą. Prie pat horizonto juodavo apsunkę žvejų laivai, bet aš nebijau. Ši įlanka jiems perdaug nuošali.
Paraudusiam danguj dar nardo vėlyvos žuvėdros, bet ne žuvies ieškodamos savo amžinai urzgiantiems pilvams. Greičiau šiaip miklina sparnus gęstančia diena persisunkusiam ore.
Į mano koją kažkas baksteli. Tai pirmas ženklas. Nejučia įsitempiu, ir virvės dar giliau įsiręžia į mano kūną. Ant rąstgalio, grakščiai mostelėjusi sparnais, nutūpia žuvėdra. Tai antras ženklas.
Jūra nurimo lyg mingantis vaikas, paklusniai nukupstavo plyną paviršių pasišiaušusiom paskutinių bangų nugarėlėm ir išsitiesė, pasiruošdama paskutiniam dienos stebuklui.
Dabar jau nebegalvoju apie žmones, apie krantą, tamsuojantį už nugaros, apie sudužusias viltis ir neišsipildžiusias svajones. Širdis irgi palengva nurimsta, paklusdama jūros ritmui.
Saulė nedrąsiai lyžteli pilką vandenį, ir visas pasaulis palaimingai nurimsta, su nerimu stebėdamas ugnies ir vandens susiliejimą. Tuoj, tuoj, tuoj, tuoj...
Nuo saulės iki manęs nusidriekia raudonais rubinais tviskantis takas. Tai trečias ženklas.
Ištempiu kaklą ir įsistebeiliju pirmyn. Žiuriu, kol paskausta akis. Saulė pamažu smenga į juodą bedugnę, užleisdama valdžią nakties demonams. Nejaugi neateis?..
Staiga smilkiniuose plėšdamas gyslas supulsuoja kraujas.
- Laukei manęs?
Jo ranka paliečia mano petį. Pūstelėjęs vėjo gūsis bloškia į veidą skambų juoką ir auksinius plaukus. Suvirpu lyg pagauta žuvis.
- Laukiau.
Jis nusijuokia, vėl teškiasi į bangas ir išnyra pačiam saulės vidury, už kokių dvidešimties žingsnių nuo manęs. Žiuriu kaip juodas siluetas blaškosi tarp putų, žaisdamas su rausvais saulės zuikučiais.
- Ubi!- nedrąsiai pašaukiu.
- Ką?- jis sustoja.
- Nebūk toj pusėj, kur saulė. Aš tavęs nematau.
Jis priplaukia arčiau, ištiesia baltą laibą ranką ir paliečia mano plaukus, kaktą.
- Ubi.
- Ką?
- Ar žinai, kad aš tave myliu?
- Aha,- jis rimtai linkteli.- Mane visi myli.
- Aš rimtai.
- Visi rimtai.
Jo ranka nuslysta ant peties.
- Eime su manim...
Įsižiūriu į jo pilkas akis, kuriose pamažu skęsta saulė. Ubi, juk aš pririštas. Pririštas prie rąsto!
- Negaliu, Ubi. Žemė mane laiko.
- O kodėl manęs ne?
- Tu jūros sūnus.
Jis nusijuokia. Žaismingai švysteli į viršų gelsvus plaukus, iš kurių pabyra saujos smulkučių gintariukų. Jo veidas prabėgomis glusteli prie mano...
Lūpų vėsoje atsiveria kiti pasauliai. Ant begalinės aksomo skraistės subedžioti deimantiniai smeigtukai kurti ir nebylūs, pasimetę erdvės didybėje. Aš skrieju kažkur nakties bedugnėje, plaukais šluodamas pasitaikančias žvaigždes. Dangus lyg milžiniškas chameleonas švyti čia rausvai, čia melsvai ar žalsvai, čia vėl viską prarydamas bedugne juoduma. Aplink lyg sidabriniai paukščiai nardo žmonės. Viešpatie, nejaugi aš miręs?.. Spiečiai žmonių lyg nuobodžiaujančios peteliškės slinko nuo vienos žvaigždės prie kitos, tarsi keisti piligrimai sukdamiesi erdvėje, „grūsdami čiulkinį“... Ir kodėl jie taip nerimsta, tai sklando tarsi pakirsti bejėgiškos baimės, tai blaškosi kaip pamišę? Staiga priekyje išnyra milžiniškas voratinklis. Jo apgaulingam ramume virpa apnarplioti žmonės-paukščiai, žmonės-peteliškės ir aš... Aš... Virš mūsų, tarp mūsų, o gal net mumyse vylingai šypsosi Ubis, kviesdamas vis naujas apkvaitusių aukų ordas. O Visata springsta juoku, žiūrėdama į beviltiškas pastangas ir arogantiškus traukulius.
Nuodai jau siekia širdį! Gana, Ubi. Užteks.
Kai atsimerkiu, jo šalia jau nebėra. Prieš mane švyti du mėnuliai – vienas aukštai, tarp pasidabruotų debesiūkščių, su pagarbia šventumo aureole, panašus į kenčiantį veidą, kitas žemai, išplitęs juodoj erdvėj į plastantį sidabrišką upeliūkštį. Kopose tyliai šnara vėjas. Kažkur lyg tolimas griaustinis nugruma traukinys.
Už manęs pliaukšteli vanduo. Visgi grįžo!
- Čia tu, Ubi?
Man niekas neatsako.
- Žinau, čia tu.
Vėl tyla. Tylėk! Tylėk, aš vistiek žinau, kad čia tu!
Nuo kranto pusės atplūsta lengva bangelė ir sudūžta, atsimušusi į mano nugarą. Kažkas sunkiai atsidūsta ir neria po vandeniu. Kas atsitiko, Ubi? Nieko nebesuprantu. Tave nuskriaudė?..
Kažkieno rankos, nevikriai grabinėdamos virves, apkabina mano liemenį, bando atrišti mazgą, laikantį mane prie žemės. Nereikia... Man geriau taip. Rankos dingsta. Staiga virvės trūkteli, nežmoniškai plėšdamos odą, suvirpa kaip gyvos ir atsileidžia.
- Kodėl tu taip, Ubi?
Atsiplėšiu nuo rąsto ir, viena ranka prisilaikydamas jūržolėmis apneštos šakos, pasisuku į krantą. Vanduo suvirpa, ir prieš mane, prunkšdamas ir kratydamas galvą, išnyra Arnas. Blyškioj mėnesienoj bauginančiai žiba išsprogusios akys. Kodėl taip padarei? Ko tau reikia?..
- Plaukiam į krantą.
- Ne, Arnai. Aš liksiu čia.
- Beprotis!
- Kam mane atrišai?
Jis nusibraukia nuo kaktos plaukus ir, sunkiai kvėpuodamas, ranka atsiremia į rąstą.
Man pasigirsta, kad tolumoje kažkas dainuoja. Iš pradžių nesusigaudau. Atrodo, kad balsas liūliuodamas slenka nuo kopų ir pamažu skęsta jūroje. Bet ne, jis gimsta kažkur jūros gelmėje, sunkiai išlipa į krantą ir lyg juodas vijoklis atkakliai šliaužia į kopų viršų.
- Man metas, Arnai. Ačiū, kad paleidai. Taip net geriau.
Nelaukiu kol jis ką nors pasakys. Pamažu plaukiu horizonto link.
- Palauk! Stok!!!
Atsigręžęs kopų viršūnėje pastebiu tamsų kiparisą, kurio anksčiau nebuvau matęs. O gal tai moteris, apsigobusi juoda skarele? Arnas, taškydamas šaltą Mėnulio sidabrą, plaukia artyn.
- Ko nori?
Jis priplaukia visai arti. Matau kaip iš juodos bedugnės išlenda milžiniškas Arno kumštis. Jis trenkia man į veidą. Į burną kliusteli kažkas šiltas ir sūrus. Arnas griebia mane už plaukų ir tylėdamas trenkia dar kartą. Šį kartą netenku sąmonės.
Vėl tas pats voratinklis. Aš lašu nuo jo kaip medus, tirštais geltonais lašais sunkdamasis anapus. Ubis garsiai juokiasi, sėdėdamas pačiam voratinklio vidury. Ir tas juokas varo iš proto. Kalenu dantimis, staugiu lyg pamišęs vilkas giedrą pilnaties naktį ir blaškausi, vis labiau įsipainiodamas į lipnius siūlus.
Smėlis nuslysta mano nugara. Arba mano nugara nuslysta smėliu. Arnas įsiręžęs kažkur mane tempia. Viešpatie, kaip gera vėl pajusti po savim žemę!.. Vanduo lieka kažkur toli toli.
- Ačiū, Arnai,- nuskamba moters balsas.
Kiparisas pasilenkia, ir aš atpažįstu Moniką. Ji ilgai žiūri į mane tarytum mano kūne norėtų rasti tik jau vienai žinomos mįslės įminimą. Arnas nuogas stovi po juodu pušies skėčiu ir šiurkščiu rankšluosčiu trina pastirusią odą. Po to pasilenkia, tamsoj graibydamas rūbus, rengiasi... Girdžiu kaip po manim, už storos smėlio sienos ošia jūra. Staiga suprantu, kad nebegalėsiu čia gyventi.
- Aš einu.
- Gerai, Arnai.
Monika palaukia, kol jo žingsniai nučeža per kopas, tada pasilenkia ir gulasi šalia manęs, nubraukia smėlį nuo mano išpurtusių lūpų ir bučiuoja.
Kam to reikia? Kodėl taip darai, Monika? Nekenčiu tavęs!
Mėnulis užsimerkia ir pasislepia po debesų šydu. Aš nebeturiu jėgų priešintis, nors oda peršti, o burnoje dar jaučiu gaižų kraujo skonį.
Atsitokiu, kai mano ištroškęs kūnas pagaliau pasisotina. Atstumiu Moniką, ir ji lyg skuduras sudrimba tarp išmėtytų rūbų.
- Nemyli manęs, Tomai?
- Ne. Tu man šlykšti.
- Tai ko bučiavai?
Pamažu atsistoju, gaubiamas vaiduokliškos šviesos. Priekyje ribuliuoja jūra.
- Ubi!..
Monika puola prie manęs.
- Tai kitą myli? O ne mane? Galvoji, kad aš ne žmogus, jei su kitais prasidedu? O juk ir man gyventi reikia. Vis viena ir viena. Nebegaliu taip! Sugrįžk, Tomai. Prisimeni, kaip mums buvo gera? Sugrįžk... Aš kalta, bet tu sugrįžk...
Ji apiberia mano kojas bučiniais, lyg šunytis susirango smėlyje, plaukais šluostydama smiltis nuo mano kūno. Be reikalo, Monika. Nereikia man tavęs. Nereikia...
- Ubi!!!
- Tu sergi, Tomai. Pernelyg ilgai buvai vandeny. Tau protas pasimaišė.
- Ne, Monika. Palik mane ramybėje.
- Mama viską žino.
- Ką?! Ką ji žino?
- Kad tu jūroj.
- Pasakyk jai, kad aš paskendau.
- Beprotis! Durnius!..
Išgirstu kaip sučeža smėlis. Tarp mūsų atsiranda Arnas.
- Kur rūbai?- klausia Monika.
- Mama juos rado.
Staiga suprantu, kad Arnas tada... Su Monika... Nekenčiu jo! Paleiskit mane!..
Monika delnais nubraukia nuo šlaunų smėlį. Arnas tuo metu renka jos sijoną, marškinius. Graži porelė!
- Apsirenk, jie eina čia.
- Aha.
- O ką daryti su Tomu?
Abu kurį laiką tylėdami žiuri į mano nuogumą.
- Duok savo kelnes.
Jis paklusniai vykdo. Net nepažvelgiu į ranką, siūlančią man rūbus. Kažkur kaimelio pusėje mirkčioja žiburiai, lengvas vėjas atneša skubrius žmonių balsus. Jie vis artėja. Artėja. Artėja... Lyg jūros banga...
Staiga sugalvoju, kad reikia bėgti. Bet Arnas mane pargriauna ir per jėgą užtempia kelnes. Dievaži, niekada nemaniau, kad jis toks stiprus.
- Jie čia!
Monika vėl apsigobia skarele ir sustingsta lyg verkiantis kiparisas. Įsiveržęs spindulių pluoštas išplėšia mus iš tamsos.
- Tomai!
Atpažįstu mamą, bet nepuolu prie jos, nekentu į jos ištiestas rankas, nesukniumbu jos glėbyje.
- Tomai, vaikeli, kas tau?
Niauriai tyliu. Kažkodėl atrodo, kad mane apsupo ne žmonės, o vilkai, trokštantys perkąsti man gerklę ir paleisti žarnas.
- Ką jūs jam padarėt?!
Monika tyli. Arnas tyli. Tik jūra šniokščia.
Tu nesuprasi manęs, mama. Tu žemės moteris, čia gimei, čia užaugai, čia tapai moterim, čia ir pasiliksi. O aš, kartą paragavęs laimės pelynų, jau nebegalėsiu čia likti. Gal tikrai aš beprotis? Nužvelgiu savo išburkusias rankas, žaizdotą odą, aplipusią žibinto šviesoje žaižaruojančiais smėlio kristalais. Gal...
Lėtai atsigręžiu į jūrą.
- Ubi!
Sidabrinėje juostoje linksmai pliuškenasi juodas siluetas.
Žmonės susigrūda man už nugaros.
Žengiu vieną žingsnį. Tik vieną.
- Laikykit jį!
Daugybė rankų įsikimba į mane. Stoviu sukaustytas, o iki mūsų atplaukia nežemiška daina.
- Ubi...
Jis neišgirsta. Toliau nerūpestingai svaido krištolinius purslus į milžinišką Mėnulio veidrodį. Ir dainuoja.
Žmonės už mano nugaros raitosi lyg į balą pakliuvę sliekai, šliaužioja rieškučiomis rydami smėlį ir verkdami iš siaubo.
Varžtai, laikę mano kūną, pamažu atsileidžia. Pavargusios rankos nusvyra ant smėlio, o ant jų nusvyra pavargusios galvos.
Niekas man nebekliudo. Žengiu žingsnį. Po to dar. Dar... Po to pasileidžiu bėgti ir puolu į atskubėjusios bangos glėbį.
- Tomai, vaikeli!.. Sugrįžk!!!
Ne, mama. Neverk. Kai būsiu žuvėdra, būtinai pas tave atskrisiu. Rauda? Iš kur ji? Mama! Mama, neverk!.. Aš būtinai grįšiu!..
Vanduo jau siekia pečius, smakrą, lūpas, nosį, akis...
Kažkuriam voratinkly voras pagavo musę...
- Beprotis...- sujuda kažkieno lūpos.
- Aha,- jam kažkas pritaria.