Šiuo metu yra prisijungę 199 svečiai ir 13 narių Jūs esate neprisijungęs |
Naudotojas Slaptažodis Prisiminti mane šiame kompiuteryje
| registruotis | Lietuvos vėliava Angliška vėliava
Visuomeninė Lietuvos LGBT svetainė
Visuomeninė Lietuvos gėjų ir lesbiečių svetainė
LGBT paramos gruopė

Apklausa

Esate kairiarankis (-ė) ar dešiniarankis (-ė)?

Rezultatai | Kitos apklausos

Balsų: 133, komentarų: 3

Reklama




Renginiai

Oh-oh Move your body @ SOHO 04/29 22:00 - 04/30 07:00, SOHO CLUB, Vilnius

Study Hard Party Harder @ SOHO 04/30 22:00 - 05/01 07:00, SOHO CLUB, Vilnius

Save Your Kisses for Me @ SOHO 05/05 22:00 - 05/06 07:00, SOHO CLUB, Vilnius

Spring B-Side Celebration @ SOHO 05/06 22:00 - 05/07 07:00, SOHO CLUB, Vilnius

„Vaivorykštės dienos“ 2017: švęskime įvairovę drauge! 05/09 - 05/23, Vilnius, Kaunas, Klaipėda

Vilnius Eurovision Party - #CelebrateDiversity @ SOHO 05/13 21:00 - 05/14 07:00, SOHO CLUB, Vilnius

Visi renginiai »

Jūsų kūryba

  norėčiau nors kartą išvysti šviesą,
išskirti ją iš tamsos,
norėčiau aš žengti tiesiai
nesidairant į šalį,
norėčiau sutikt aš sielos brolį,
kuris paguostų mane..
dabar aš žinau
jau nebaisu man..

jaučiu į širdį smingančią šieno smilgą,
kuri dar neseniai kuteno padus.
jaučiu protą užliejančius nuodus,
kurie dar neseniai malšino nuo troškulio..

PRIBERKIT MAN SMĖLIO Į AKIS,
nes nebegaliu matyti atbukusių veidų.
prikiškit man pernykščių lapų į ausis,
kad nebegirdėčiau veimainiško melo..,
ir visa tai aš dainuoju
atlikdamas pagrindinį vaidmenį marionečių teatre...

beprotybė - štai ką aš myliu
absurdas - štai ką aš dievinu
o man beliko tik sudegusios širdies pelenai,
kuriuos aš žarstau iškreiptų veidrodžių karalystėje...

įmerkes kojas į sūrų vandenį
klausausi istorijos paskaitos
apie sfinksų vilkstines, traukiančias per dykumą,
galeras, plukdančias sukaustytas sielas į nežinią,
apie bebaimius karius, guldančius galvas dėl idealų...
o pasaka baigias šiltoje dirvoje režiant žemę
ir šalia šilo rugpjutį per ganiavą
dvelkiančią rugiagėlių aromatu...

pražilęs žvejys rymo
siupuojančioje valtyje,
snuduriuojantys kirai-
vieninteliai nakties kompanionai;
šianakt ir vėl nekibo.
teisus buvo Nyčė...

spingsanti lempa
iškraipo nakties interjerą.
ant stalo palikta plunksna,
kurios seniai nebešilde pirštai.
dar niekad taip nežiurėjau
į tavo nuotrauką įrėmintą laike...


išėjęs iš beprotybės cirko,
nubėgau prie laiko karuseliu.
deja, jos prirakintos...
atsisėdes supratau, kad
šokantys gaidžiai sakė tiesą:
liepto galas nebetoli...


padovanosiu tau antrą širdį
vistiek jau pirmoji apkaustyta ledu
ir išeisiu į rugpjučio naktį
skaičiuoti aš zvaigždių.

pakalne grižtant namo
meldai man moja gero kelio,
jaučiu į venas per pėdas
besismelkiančią krištolinę rasa...
gal ji atgaivins mano mintis
ir agonijoj skendinčią sielą,
gal medžių šakos paslėps mano liūdesį
ir pritars širdies skambančiai dainai...


isteriškas juokas sklinda iš mano krutinės
anemiškas žvilgsnis sminga
į gaivališką beprotybės ir absurdo šokį..
širdis jaučia artėjantį bankrotą-
per didelė sąskaita atėjo
už mano sielos bylos tvarkymą...


kaip išsituštinti nuo blogio,
kuriuo vemiu kiekvieną dieną?
kaip atsikratyti melo,
kuris springsta gerklėje?
kaip išsiskalbti sažinę,
kuri persismelkus tuštybės dvoku?
o gal ir toliau laikyti pedalą
nuspaudus iki dugno ligi
pirmojo ir, tikiuosi, paskutiniojo sustojimo...


praeitis lyg nušiurusi uodega
velkasi iš paskos ir siepia savo dantis..
supranti, kad niekad nebeištruksi iš savo rėmų,
kuriuos tau padovanojo penktojo gimtadieno proga;
atsimeni, kad kažkada gėrei šviežią nenukoštą pieną,
ir jo skonis persekios visą likusį gyvenimą...


išderintų debesų turbulencija
pritaria išprotejusio vėjo šokiui,
išsivėpęs menulis su nukaršusia saule
svinguoja nepataikydami į ritmą.
visam paradui vadovauja
pražilęs senukas su šiaudine batuta,
o aš paslaugiai šypsodamasis
padedu nuvilkti svečiams paltus
iš pasmerktų nutrijų kailiukų.
ir vėl lendu į tamsų kampą,
svajodamas apie žalią lauką ir svirplių orkestrą...

su kiekvienu laikrodžio dužiu
dužta į šipulius mano širdis..
kas besurinks tuos šipulius
ir vėl sudėlios į trapią mozaiką,
kas pakabins ją ant mamuro sienos
ar nuneš į sendaikčių parduotuvėlę,
stovinčią po aukštu medžiu,
apgaubta šiltomis jo rankomis?


silpnumo akimirka mano žvilgsnis sminga į tolį,
kur regiu debesų plunksnomis išraižytus žodžius
ir veja, žaidžiantį su kalnu viršunėmis.
tada supranti, kad vienatvė tik fikcija,
kuria sugalvojo infatilus žmonės,
norėdami paslėpti išsigimusią erudiciją.